Septyniasdešimt pirmą kartą surengtas Berlyno kino festivalis pirmą kartą vyko be žiūrovų, svečių, raudonojo kilimo.
Gyvai, kino salėje, filmus stebėjo tik vertinimo komisijos nariai. Visi kiti – kino kritikai, žurnalistai, kinematografininkai – kompiuterio ekranuose.
Festivalis padalytas į dvi dalis. Pirmoji truko penkias dienas nuo kovo 1-osios iki 5-osios, jos metu parodyta 15 konkursinių filmų. Žiūrovams juos numatyta parodyti nuo birželio 9-osios iki 20-osios, žinoma, jei tuo metu jau bus pasibaigęs karantinas.
„Berlinale“ „prisiekusiųjų teismą“ sudarė 6 garsūs ir radikalūs režisieriai, kurių kiekvienas turi ir praeityje laimėtą pagrindinį Berlyno festivalio prizą Auksinį lokį. Tai – rumunė Adina Pintilie, vengrė Ildikė Enyedi, bosnė Jasmila Žbanić, izraelietis Nadavas Lapidas, iranietis Mohammadas Rasoulofas, italas Gianfranco Rosi.
Būna, kad ir puikios sudėties žiuri priima abejotinus sprendimus, tačiau šį kartą, kino kritikų nuomone, profesionalai nenuvylė ir apdovanojo tikrai geriausius darbus.
Auksinis lokys už geriausią filmą skirtas rumunų režisieriaus R.Jude juostai „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“).
Šis intelektualus satyrinis triptikas – šiuolaikinės Rumunijos portretas, bet, ko gero, save galėtų atpažinti ir Lietuva, ir kitos šalys.
Vienos prestižinės Bukarešto mokyklos mokytoja Emilija (akt. Katia Pascariu) su savo vyru nufilmuoja atvirą sekso sceną, įrašas neaiškiomis aplinkybėmis patenka į internetą ir, nepaisant visų pastangų jį ištrinti, amžiams ten lieka.
Nuo šio šokiruojančio įrašo, kurį režisierius parodo žiūrovams visą, be kupiūrų, filmas ir prasideda.
Be paties sekso, šiame naminiame vaizdo įraše pakanka kontrastingų, į akis krintančių detalių, bet jos nesutrukdo mokiniams atpažinti savo istorijos mokytoją. Visuomenė, žinoma, pasipiktinusi ir įžeista.
Ir štai nelaiminga mokytoja, užsidėjusi medicininę kaukę, žingsniuoja per karščio ir kovido kamuojamą Bukareštą iš pradžių pas direktorę pasikalbėti akis į akį, po to į prekybos centrą nupirkti dukteriai žaislo, o dar vėliau – drebančia širdimi – į susitikimą su savo mokinių tėvais, kurie tučtuojau sušaukė susirinkimą, nepaisydami nei karantino apribojimų, nei argumentų dėl asmeninio gyvenimo privatumo.
Filmas padalytas į tris dalis. Pirmojoje sunerimusi herojė vaikšto po miestą, užsuka į kavinę, knygynėlius, kartu bandydama užglaistyti problemas, susijusias su nelemtu vaizdo įrašu.
Emilija tarsi skrodžia Bukareštą, kuriame – nesibaigiančios statybos ir apgriuvę namai, turgūs, mugės, pripučiamosios ciklameninės vaikų žaidimo aikštelės, suirzę pėstieji, chamizmas, mašinų srautai ir kvailos reklamos.
Ji eina po lapais, paliestais artėjančio rudens rūdžių, pro žmones su kaukėmis ir be jų, pro automobilius, sustatytus ant šaligatvių.
Ji eina pasikalbėti su mokyklos direktore, kuri gyvena panašiai kaip Emilija – su demencijos kamuojama motina, giminaičiais ankštame bute.
Sprendžiant iš to, kad kadre kartais nutinka aiškiai nesuplanuotų dalykų (pavyzdžiui, viena moteris tiesiai į kamerą pasako kai ką labai nepadoraus), kai kurios scenos ne vaidybinės, o dokumentinės.
Režisierius tapo suirzusios, piktos, veidmainiškos visuomenės, kurioje užuojauta artimui aiškiai nėra prioritetinė, paveikslą.
Antrąją dalį būtų galima pavadinti taip: „Jeigu nesupratote, ką norėjau pasakyti pirmojoje dalyje, dabar jums paaiškinsiu.“
Tai savotiškas terminų, apibūdinančių šiuolaikinę Rumuniją, žodynėlis (jis tiktų ne tik šiai šaliai), labai juokingas ir kartu baisokas anekdotų, citatų, istorinių faktų, alegorijų, legendų rinkinys su komentarais.
Pavyzdžiui: „Minetas – dažniausiai internetiniame žodyne ieškomas žodis. Antras pagal populiarumą – empatija.“
„V – vaikai, savo tėvų politiniai kaliniai.“
Tarp kitų žodyno punktų figūruoja Nicolae Ceausescu ir Rumunijos stačiatikių bažnyčia – R.Jude jų nepasigaili.
Niekur nedingo ir istorijos tema – juk Emilija istorijos mokytoja.
Taigi reikia tik šiek tiek palaukti, kol per susitikimą su tėvais nuskambės žodžiai: „Svarbu ne tik vaizdo įrašas, juk ji dar ir žydų propagandą apie holokaustą mūsų vaikams kala į galvą!“
Juostos finalinė dalis primena filmą „Didžiosiomis raidėmis“ („Uppercase Print“), ankstesnę R.Jude juostą, pasakojančią apie susidorojimą su paaugliu, rašiusiu ant sienų klausimus N.Ceausescu režimui.
Romantiška neonine šviesa apšviestame mokyklos sode surengtas tėvų susirinkimas, kurį veda direktorė, bandanti sutaikyti nesutaikomas puses, taip pat virsta tribunolu, beje, prasidedančiu bendra seksualinės scenos vaizdo įrašo peržiūra.
Iš esmės Emilija nepadarė nieko bloga: ji mylėjosi su savo vyru – štai žiedas ant piršto, sceną nufilmavo, bet ne ji įkėlė vaizdo įrašą į internetą. Tačiau tėvai, žinoma, mano kitaip ir pamažu šventeiviško šovinizmo, prietarų, troškimo susidoroti choras užgožia vienišą žmogaus balsą.
Teisuoliškas pyktis, nukreiptas į mokytoją, labai primena diskusijas socialiniuose tinkluose.
Emilija nesileidžia linčiuojama, bet, turint galvoje, kad ji iš esmės vienintelė mąstanti būtybė tarp susirinkusiųjų, mūšio baigtis nulemta.
Iš pradžių atrodžiusi linksma istorija apie pornografinį vaizdo įrašą virsta šauksmu apie visuomenę, pasiklydusią socialiniuose tinkluose ir savo nuodėmėse, todėl nuolatos ieškančią priešų ir aukų.
R.Jude diagnozė neguodžianti: Bukarešto gatvėse negirdėti beveik nieko, išskyrus keiksmus ir įžeidinėjimus, o už demonstratyvaus tėvų komiteto moralizmo slypi senovinių prietarų, ilgaamžių paklydimų ir sąmokslo teorijų pliurza.
Tokiomis sąlygomis bandymas blaiviai pažvelgti į istoriją tampa net kur kas radikalesniu aktu negu naminio pornografinio įrašo paviešinimas.
Tikrieji patriotai ugdomi ne kalbomis apie tautos didybę, o anekdotais apie rumunų ponią, kuri, sumokėjusi užsienyje baudą už tarnaitės čigonės sumušimą, grįžusi į tėvynę pavaišina vargšelę dviguba niuksų doze tardama: „Tegyvuoja šalis, kurioje galiu mušti visus, kuriuos panorėsiu.“
Iš kitų Rumunijos Naujosios bangos režisierių R.Jude pirmiausia išsiskiria formos eksperimentais ir domėjimusi gimtosios šalies istorija, kurios juodieji puslapiai – čigonų persekiojimas, aktyvus dalyvavimas holokauste, N.Ceausescu eros įskundimai.
Visa tai ne be kandaus sarkazmo jis perkelia į ekraną savo filmuose.
Ko gero, R.Jude savo tėvynėje laikomas rumunofobu.
Pagrindinių prizų laimėtojai
* Auksinis lokys už geriausią filmą – „Nesėkmė dulkinantis, arba Šelmiškas porno“ („Bad Luck Banging or Loony Porn“, rež. Radu Jude, Rumunija).
* Žiuri didysis prizas – „Sėkmės ir fantazijos ratas“ („Wheel of Fortune and Fantasy“, rež. Ryusuke Hamaguchi, Japonija).
* Žiuri prizas – dokumentinis filmas „Ponas Bachmanas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, rež. Maria Speth, Vokietija).
* Sidabrinis lokys už geriausią režisūrą – Denesas Nagy, „Natūrali šviesa“ („Natural Light“, Vengrija).
* Sidabrinis lokys už geriausią scenarijų – Hong Sangsoo, „Įžanga“ („Introduction“, Pietų Korėja).
* Sidabrinis lokys už geriausią pagrindinį vaidmenį – Maren Eggert, „Aš – tavo žmogus“ („Ich bin dein Mensch“, Vokietija).
* Sidabrinis lokys už geriausią antraplanį vaidmenį – Lilla Kitzlinger, „Miškas – aš tave visur matau“ („Forest – I See you Everywhere“, Vengrija).
Parengė Eleonora Bačytė
