Konkurso „Mis Lietuva 2008“ nugalėtoja savo gimtadienį paminėjo vasario 23 dieną. Ta proga Gabrielė sulaukė daugybės sveikinimų telefonu ir internetu.
Tačiau ši šventinė diena buvo kupina ir melancholijos – dėl koronaviruso pandemijos ji negalėjo susitikti ir apsikabinti su brangiausiais žmonėmis.
Be to, G.Martirosian tikina, kad pastarieji metai atnešė daug naujų iššūkių – laidų ir renginių vedėja kartu su bičiule 2017 metais Vilniaus senamiestyje įkūrė manikiūro ir pedikiūro saloną „Nail Game“, po kelerių veiklos metų merginos atidarė ir antrąjį – kosmetologijos saloną „Face Game“, kurių veikla dėl karantino buvo sustabdyta.
„Tas nelengvas laikotarpis supaprastino norus, lūkesčius sau ir gyvenimui. Svarbiausia, kad aš ir mano artimieji būtume sveiki. O visa kita, kad ir kas nutiktų, kad ir kokie išbandymai užkluptų – žinau, susitvarkysiu.
Viskas praeis, tiesiog džiaukimės, kad esame gyvi“, – sakė G.Martirosian, kuri pernai išgyveno skaudžią netektį – koronavirusas pasiglemžė Armėnijoje gyvenusį mylimą senelį Akilesą. Tačiau vyras dar spėjo sužinoti ir pasidžiaugti, kad užpernai vasarą jo sūnaus Aramo šeima nutarė oficialiai pasikeisti pavardę.
„Ne vienus metus gyvenome su sulietuvinta pavarde, nors tėčio – gimusio Jerevane – dokumentuose užfiksuota armėniškoji versija.
Tad esu laiminga, kad nuo šiol dokumentuose turime originalią armėno senelio perduotą pavardę. Tai pagarba jo atminimui“, – džiaugėsi Gabrielė.
– 30-metį tikriausiai pasitikote su prieštaringomis mintimis? – paklausiau G.Martirosian.
– Manau, kad kiekvienas naujas etapas kelia stiprias emocijas, taip ir aš jaučiuosi sulaukusi 30-ies.
Žinoma, pati renkuosi tikėti šio skaičiaus reikšme. (Šypsosi.) Bet ritualai, tikėjimas nors ir savo paties sugalvota simbolika ar susikurtomis tradicijomis tikrai praturtina kasdieną.
Pastarieji metai buvo kupini iššūkių, netikėtumų ir nerimo, kai baiminiesi ne tik dėl savęs, savo ateities, bet ir dėl artimųjų. Visi šie išbandymai nukreipė fokusą į žmones, kurie yra brangūs, ir leido dar aiškiau pamatyti, kokios mano vertybės.
Būdami paradinės būsenos mes šypsomės, esame nusiteikę optimistiškai ir bandome įkvėpti ne tik save, bet ir kitus.
Pastarieji metai išgrynino, kad yra didelis skirtumas tarp paradinės būsenos ir tikrumo. Kaip niekada anksčiau siekiu tikrumo – jausmuose, mintyse, aplinkoje ir net požiūryje į pasaulį.
Kaip man sekasi tai daryti? Visaip. (Šypsosi.) Jaučiu tvirtėjantį požiūrį, stiprėjantį vidinį, moralinį stuburą, esu atsakinga už tai, ką sakau ir darau, bet meluočiau, jei teigčiau, jog manęs nepačiumpa visuomenės normos ir nusistovėję modeliai ir kad prieš gimimo dieną nebuvau nei sekundei nukabinusi nosies, kad štai man 30-imt, o nekuriu šeimos, neturiu nuosavų namų, šuns, katino ir dar daugybės kitų dalykų. Ir kaip vis dėlto gerai, kad tik sekundei, nes jau aiškiau suprantu ir apčiuopiu, kad tam tikroms visuomenės normoms atėjo senaties terminas ir metas kurti naujas.
Taip jau yra – mes nebūname pakankamai geri sau, vis siekiame tobulumo, dairomės aplink siekdami lyginti save su kitais, sutilpti į standartus ir paprasčiausiai nematome, kad elgiamės klaidingai. Pati tobulumo sąvoka yra klaidinga.
Mokausi būti pakankama visų pirma sau, todėl nebekeliu reikalavimų bėgantiems metams.
Supratau, kad didžiausius nesusipratimus ir liūdesį kelia išankstinis žinojimas, kaip viskas turi būti. Aš nebenoriu žinoti – esu pasiruošusi šiems metams be išankstinių reikalavimų. (Šypsosi.)
– Kaip pandemija paveikė jūsų darbą televizijoje, radijuje, verslą? Ar stipriai teko susiveržti diržus?
– Atsidusau net. Pandemija tiesiogiai paveikė visas mano veiklas, didžiąją dalį jų sustabdė, kai kurias net neribotam laikui. Nerimą kelia kultūros ir jos veiklos sektoriaus prognozės. Kultūra mums gyvybiškai svarbi, ji prisideda prie žmogaus vidinio augimo. Žinote, maniau, kad esu visai neblogai pasiruošusi iššūkiams, bet, kaip ir daugeliui, teko pergalvoti – et, ar tikrai esu pasiruošusi?
Visuomet jaučiau, kad mano pagrindinė veikla – televizija bei radijas, valstybinių ar privačių renginių vedimas. Bet tai rizikinga.
Gali kisti rinka, jos poreikiai, gali tapti nebereikalingas tau įprastoje ir pažįstamoje nišoje.
Turėdama tai galvoje nesnaudžiau patogiai įsitaisiusi ant sofos, ėmiausi papildomų veiklų, ieškojau būdų, kaip praplėsti savirealizaciją ir sritis, kuriose galiu dirbti. Tad gal ir skambės keistai, bet visuomet buvau pasiruošusi tam tikram sustojimui, veiklos netekimui.
Prisimenu, kai baigiau vidurinę ir jau pradėjau gyventi savarankiškai, mano tėtis Aramas pasakė vieną frazę, kurios niekada nepamiršiu: „Bet kuriame gyvenimo etape turi būti pasiruošusi bent pamatinių poreikių patenkinimui, nes nutikti gali visko.“
Nesu itin išlaidi, pastaruosius kelerius metus mokiausi sąmoningo pirkimo, taip pat vartojimo mažinimo. Supratau, kad materialių daiktų man reikia itin mažai.
Už jokius pinigus nenusipirksime svarbiausio – fizinės ir emocinės sveikatos, ryšio su artimaisiais, apsikabinimų ir gyvų pokalbių. Kartais, matyt, užsimirštame, į kurias sritis turime sutelkti savo dėmesį, laiką, kuriuose gyvenimo dėmenyse mums būtinas augimas ir savišvieta.
– Kaip išgyvenate šį laiką, kai negalite matytis, apsikabinti su artimaisiais, draugais?
– Šiame etape buvo daug tylos, nerimo, susitelkimo. Kaip jau minėjau, tai tarsi vertybių perdėliojimo metas, kai išsigrynini, kas esi, ką jauti, ką nori apkabinti. To ilgesio šeimai ir artimiesiems neįmanoma apsakyti žodžiais.
Šiuo metu garsinu Harper Lee knygą „Eik ir pastatyk sargybinį“. Begarsinant viena pastraipa mane pagavo.
Ji skambėjo maždaug taip: „Visame pasaulyje meilė tėra vienintelis nedviprasmiškas dalykas.“
Taip, jos rūšių esti įvairių, tačiau į kiekvieną jų atsakoma tik vienareikšmiu „taip“ arba „ne“. Pasvarsčiau, kad pandemijos akivaizdoje kaip niekada tapo aišku, kam turi būti skirti atsakymai „taip“.
– Pernai liepą koronavirusas iš jūsų atėmė Armėnijoje gyvenusį senelį. Tikriausiai didelį skausmą sukėlė ne tik netektis, bet ir tai, kad negalėjote su juo atsisveikinti? Dabar senelį jums primena jo dovanota apyrankė su armėniška G raide.
– Tai pati skaudžiausia šios pandemijos tema. Joks veiklos sumažėjimas, joks judėjimo apribojimas – niekas neprilygsta artimo netekčiai.
Senelis Akilesas nuo mažiausių dienų man buvo it koks mitinis herojus – gyvenantis kažkur kalnuotame krašte, matomas pernelyg retai.
Bet jausmui nebuvo svarbūs tie tūkstančiai kilometrų. Tą armėniško kraujo pulsavimą jaučiu kasdien.
Užuojautą norisi pareikšti visiems, pandemijos metu patyrusiems netektis.
Noriu tik pasakyti: mylėkime savo artimus, nebijokime rodyti gražaus jausmo jiems – niekas juk nėra savaime suprantama, o ir kito žmogaus minčių neskaitome. Tiesiog pasakykime, kad mylime! Garsiai ir iš visos širdies.
– Gal per pandemiją savanoriavote?
– Pirmo karantino metu savanoriavau projekte „Laikykitės, medikai“. Turbūt visi pamename, kokia įtempta situacija buvo kiekvienoje Lietuvos gydymo įstaigoje, senelių ar vaikų namuose.
Beveik kiekvieną dieną rinkdavome, rūšiuodavome, pakuodavome ir į atokiausius šalies kampelius siųsdavome medicinines kaukes ir kitas būtinas apsaugos priemones.
Savo ranka rašydama gavėjų adresus ant nesuskaičiuojamo kiekio dėžių suprasdavau, kokia baisi tikroji padėtis ir kartu kiek yra daug didelės širdies žmonių, kurie ištikus kritinei situacijai stoja į pirmą pagalbos eilę.
– Ką pirmiausia norėtumėte nuveikti tuomet, kai virusas bus pažabotas?
– Lengviau atsikvėpti. (Šypsosi.) Pasiilgau būties lengvumo.
