Šį antradienio vakarą 20 val. LNK laidoje „Bus visko“ – interviu, filmuotas Dubajuje – apie tai, ką reiškia metų metus gyventi su pomidoro, užauginto dykumoje, idėja, kuri neneša jokio pelno.
„Jei galėčiau metafora apibūdinti verslo kūrimą – tai tas pats, kas šokimas iš lėktuvo su parašiutu, kurį krisdamas turi pasisiūti. Jauti, kad žemė artėja ir tu tuoj tapsi blynas.
Šiuo atžvilgiu – bankrotas.
Nuolatos kovoji su savimi, savo abejonėmis ir baime, pasiseks ar ne.
Mūsų visuomenėje labai didžiulis spaudimas – mes matome žmones „Instagrame“, kaip jie prabangiai atostogauja, jaučiam poreikį eiti į restoraną kartą per savaitę.
O jeigu tu tik pradedi verslą, kartais labai ilgam turi atsisakyti šitų dalykų.
Nes visi, kurie turi gerus darbus, važinėja su prabangiomis mašinom, atostogauja Maldyvuose, o tu sėdi savaitgaliais ir dirbi prie savo produkto. Emociškai sielą gniaužiantis dalykas“ .
Robertas prabils ir apie šimtamilijonines investicijas, kurias pritraukė savo verslo kūrimui.
Paklausus, ar nebuvo bemiegių naktų, gavus tokią finansinę injekciją ir baimės, sugebės visa tai suvaldyti ar ne, Robertas bus atviras: šiame projekte jis yra atsakingas už vystymą, tačiau įmonės finansinę dalį valdo jo bičiulis iš Amerikos, patyręs verslininkas, dirbęs su investiciniais fondais ir savo gyvenime valdęs kur kas didesnius pinigus.
Vis tik artimieji buvo itin skeptiškai nusiteikę jų idėjos atžvilgiu.
„Lėšų pritraukimas yra tik pradžia. Žmonės, kurie mato tokį skaičių kaip 100 milijonų, galvoja, kad pasipils turtai. Bet tai yra tik tavo bilietas pradėti.
Mano partneris turėjo labai sėkmingą karjerą Amerikoje. Kai jis nusprendė prisijungti prie mūsų projekto, tuo metu jo sužadėtinė supažindino jį su savo tėvu.
Išgirdęs, kad jis planuoja mesti savo prestižinį ir gerai apmokamą darbą Niujorke ir keltis į dykumą auginti pomidorų, būsimas uošvis nusivedė dukrą į šoną ir pasakė – jis tikriausiai išprotėjo! Ir mano mama ilgą laiką man sakė: tu ne verslininkas esi, tu gyvenime net sagos nesi pardavęs“.
Laidos metu Robertas papasakos ir apie darbo sąlygas, kuriomis itin dažnai turi gyventi į Dubajų iš tokių kraštų kaip Indija ar Pakistanas atvykę darbininkai bei galimybę būti tuo darbdaviu, kuris suteikia humaniškas darbo galimybes, mat istorijoje yra buvę visko.
„Pagal įstatymą, jeigu yra virš 40 laipsnių temperatūra, darbai turi būti stabdomi. Todėl kai kuriose kompanijose viršininkai pastato termometrus, kurie neviršija 40 laipsnių padalos.
Kitas pavyzdys – didelė dalis darbuotojų, kurie atvyksta iš besivystančių šalių, turi pusmetį atidirbti kaip mokestį įdarbinimo agentūrai.
Esu girdėjęs, kad jų pasai atimami, jog negalėtų išvažiuoti. Mes taip pat turime žmonių, kurie iš Afrikos atkeliauja skinti pomidorų, prižiūrėti augalų, bet stengiamės suteikti aukštesnes gyvenimo ir darbo sąlygas“.
Kiek metų prireikė Roberto Kupsto verslui, kad įsitvirtintų arabų kraštuose? Kaip jo verslą palietė Covid-19 pandemija? Jau Šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK, laidoje „Bus visko“.
