Neseniai Adelė paprašė D.Tamošiūnaitės numegzti megztinį.
„Šis prašymas pamalonino man širdį. O ir laisvo laiko per karantiną nestinga, – pasakojo D.Tamošiūnaitė. – Adelė išsirinko švelnius norvegiškos merinosų vilnos siūlus, drauge aptarėme modelį, ir ėmiausi darbo.“
Mezgimas kadaise užėmė beveik visą D.Tamošiūnaitės laisvalaikį. Vėliau šis pomėgis buvo kiek primirštas, o dabar sugrįžo.
Vilnietė prisiminė, kad virbalus į rankas paėmė būdama 14 metų. Megzti ją išmokė mama ir senelė.
„Daugelis mezgėjų pradeda nuo šalikų, kepurių ar pirštinių, o aš nesismulkinau ir iš karto ėmiausi megzti megztinį.
Jis buvo ne bet koks, o raštuotas. Žinoma, apie sudėtingas pynes net negalėjo būti kalbos, bet iš gerų ir blogų akių pavyko sukurti kvadratėlius“, – pasakojo D.Tamošiūnaitė.
Mezgimas būsimąją radijo ir televizijos laidų vedėją lydėjo ne vienus metus. Norėdama būti išskirtinė Daiva nusimegzdavo norimo modelio megztinį, liemenę, kepurę ar šaliką.
D.Tamošiūnaitė mėgo ne tik megzti virbalais, bet ir nerti vąšeliu.
Laidų vedėja ligi šiol su šypsena prisimena, kaip jos motina su senele pagal anų laikų madą pasiryžo apvilkti automobilio VAZ sėdynes. Jos ėmėsi nerti spalvotus kvadratėlius, juos vėliau susiuvo ir taip atsirado sėdynių užvalkalai.
Daiva taip pat nėrė tuos kvadratėlius.
„Kai man buvo 17 metų, dėl plaučių uždegimo ligoninėje teko praleisti ištisą mėnesį, – prisiminė Daiva. – Kai nebūdavo atliekamos procedūros, nerdavau servetėles.
Pamenu, kaip medikai stebėjosi, kad jauna mergina tiek laiko iš rankų gali nepaleisti vąšelio.“
Daiva mezgė ir nėrė ir studijuodama. Ši veikla jai leido ne tik įdomiai rengtis, bet ir atpalaiduodavo. Ruošdamasi egzaminams studentė atsipūsdavo kas kelias valandas bent pusvalandį paimdama į rankas siūlų kamuolį ir vąšelį ar virbalus.
Kai gimė dukra Adelė, kuri buvo ankstukė ir nemažai laiko praleido inkubatoriuje, moteriai mezgimas padėjo vyti blogas mintis.
„Stengiausi sumažinti užklumpančius panikos priepuolius, atsiriboti nuo minčių, kad Adelė gali neišgyventi.
Vienas geriausių būdų nuvyti blogas mintis buvo mezgimas. Vienos mamos prie inkubatorių meldėsi, kitos skaitė knygas, trečios verkė, o aš megzdavau.
Pirmieji Adelės drabužėliai – švarkeliai, kelnytės, kepurytės, kojinės ir pirštinės numegzti mano rankomis.
Iki šiol saugau juos kaip didžiausią relikviją“, – atvirai pasakojo D.Tamošiūnaitė.
Drabužius dukrai moteris mezgė ir jai ūgtelėjus. Mergaitė mėgo juos dėvėti. Mažylei ypač patiko rožinis megztinis, ant kurio priekio D.Tamošiūnaitė išsiuvinėjo dukros vardo trumpinį ADA, nes visas vardas tiesiog netilpo.
Nors vėliau dėl darbo ir užimtumo mezgimą D.Tamošiūnaitė buvo atidėjusi į šalį, šio pomėgio visai nepamiršo.
Būdama neišnešiotiems naujagimiams skirto paramos projekto „Ankstukai“ ambasadore D.Tamošiūnaitė kartu su kitais subūrė megzti ankstukams norinčius žmones ir rengė mezgimo vakarienes.
„Drabužėlių ankstukams mezgimas – ne tiktai smagi veikla, bet ir be galo svarbus palaikymo ženklas“, – sakė D.Tamošiūnaitė.
Į rankas šiemet vėl paėmusi virbalus moteris suprato, kad mezgimo įgūdžių ir malonumo megzti neprarado.
