Šiandien grupė „The Roop“ stos į kovą dėl kelialapio į didžiąją „Euroviziją“.
Praėjusių metų „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos nugalėtojai šiemet pateko tiesiai į jos finalą.
– Ar dainą „Discoteque“ kūrėte specialiai „Eurovizijai“? – paklausiau V.Valiukevičiaus.
– Per šiuos metus sukūrėme daug dainų. „Discoteque“ – viena naujausių.
Ji nebuvo kurta specialiai „Eurovizijai“. Nenorėjome konkurse dalyvauti su kūriniu, panašiu į „On Fire“. Troškome parodyti, kad mūsų muzikinis spektras – platus.
Vilniuje buvo nufilmuotas dainos „Discoteque“ vaizdo klipas, kuris man ir mano bendraamžiams yra tarsi sugrįžimas į vaikystę. Žiūrovai turi progą nusikelti į 8–9-ąjį dešimtmečius.
Visas vaizdo klipas persmelktas to laiko stilistikos ir nuotaikos – pradedant rūbais, koloritu ir baigiant judesiais.
Vieną šokio judesį net pasiskolinome iš krepšininko Arvydo Sabonio – tai jo legendinis „ančiuko gestas“, kurį visi atsimename.
Vaizdo klipe yra aliuzija į filmą „Alisa Stebuklų šalyje“ ir serialą „Tvin Pyksas“.
Kai galiausiai nusprendėme, kad su ta daina norime keliauti į „Euroviziją“, supratome, kad turime „nusinulinti“ – atsidurti archajiškose ištakose.
Tad dainos unikalumą atskleidžia ir kiek neįprasta pagrindinė melodijos linija, primenanti senas lietuvių liaudies dainas. Dar pagalvojome apie grįžimą į šokio pradžią, kai prie laužų susibūrę laukiniai žmonės šokdavo leisdami įvairius garsus.
– Dainoje siunčiama žinutė, kad šokdamas vienas tarsi pabėgi nuo stereotipų. O gal taip atsikratoma ir pandemijos baimės?
– Nesakyčiau, kad dainai darė įtaką karantinas. Gal tik taip sutapo, tad ji tinka ir šiam laikotarpiui.
Bet mes žvelgiame plačiau, svarstome, kaip šokis gali padėti išlikti savimi, išsilaisvinti viduje.
Taip, šokis išlaisvina, tai gera psichoterapija. Todėl šia daina ir judesiais norime išjudinti kiekvieną, kuris yra per daug kritiškas sau ar bijo atrodyti keistas.
– Ar jūs pats šokate vienas?
– Labai mėgstu vienas pašokti. Ši daina ir prasidėjo nuo frazės, kad normalu šokti vienam.
– Ar ilgai truko sukurti tokią kompoziciją?
– Bendras reginys – vaizdas ir garsas – komandinis darbas. Choreografiją sukurti padėjo choreografas Marijanas Staniulėnas. Kiekvienas grupės narys turėjo savo idėjų.
Reikėjo įdėti daug darbo ir fizinių jėgų, kad viskas būtų sklandu ir sinchroniška. Padėjo mankšta, pasivaikščiojimai, kartais – rytinis bėgiojimas. Raumenis itin gerai sustiprino šią vasarą vykęs koncertų maratonas.
Dainuoti ir kartu energingai judėti tikrai nėra lengva.
Privalau sureguliuoti kvėpavimą, diafragmos veiklą – yra ką veikti.
– Geltona kostiumų spalva asocijuojasi su saule, šviesa. Norėjote įlieti kuo daugiau pozityvo?
– Taip. Geltona – dar ir vilties spalva. Norisi, kad viltis rusentų, nes be jos apima depresija.
O fone esanti violetinė spalva simbolizuoja brandą ir mistiškumą.
– Ar esate iš tų, kurie labiausiai pasiklauja vidiniu balsu, nuojauta?
– Man patinka, kai įvykiai klostosi taip, kaip noriu, kai nereikia apsimetinėti svarstant, ar įtiksi kitiems.
Svarbiausia – patikti sau. Aš tikiu tuo, ką darau scenoje.
– Kaip kūrėte per pandemiją? Juk negalima buriuotis, kartu repetuoti.
– Per pirmą pandemijos bangą buvome kūrybiškai sustoję, tačiau net atšaukus „Eurovizijos“ konkursą dalijome interviu, toliau populiarinome jau įrašytas dainas ir Lietuvos vardą visame pasaulyje.
Buvome virtę internetiniais žmonėmis – internetu atsakinėjome į klausimus, siuntėme dainas, neleidome savęs pamiršti.
Sklaida atsipirko. Kai virusas šiek tiek atsitraukė, pradėjome aktyviai koncertuoti. Buvome išvykę į Ignalinos rajone tarp miškų ir ežerų esančią sodybą. Ten įsirengėme kūrybinę stovyklą.
Gyvenome trobelėse toli nuo civilizacijos. Vienoje jų įsirengėme studiją. Kiekvieną rytą visi susitikdavome, kurdavome dainas, vakarais bendraudavome prie laužo. Taip praleidome beveik dvi savaites.
Stovykla davė daug naudingų vaisių. Vėliau kūrinius baigėme bendraudami nuotoliniu būdu.
Pavyzdžiui, gitaristas Mantas Banišauskas įrašydavo kokią nors gitaros partiją ir atsiųsdavo man.
Aš ją uždėdavau ant dainos ir duodavau visiems paklausyti.
XXI amžiuje galima apeiti daug kliūčių ir rasti sprendimus nesusidaužiant alkūnėmis.
Tačiau kuriant vaizdo klipą viename dideliame angare turėjo susiburti apie 50 žmonių.
Visiems buvo atlikti COVID-19 testai – netgi tiems, kurie tik atveždavo lentelę ar porą varžtelių.
Klipą režisavo kino režisierius Saulius Baradinskas.
Pinigų klipui susitaupėme koncertuodami vasarą. Jo kūrimą iš dalies parėmė asociacija LATGA.
– Kokia jūsų kasdienybė? Ar esate disciplinuotas žmogus, laikotės režimo?
– Bandau laikytis disciplinos. Kartais ji pabėga, nesu robotas.
Ryte keliuosi apie septintą, tada diena būna ilga ir darbinga.
Darbus stengiuosi baigti iki septintos valandos vakaro.
Bet šis intensyvus „eurovizinis“ laikotarpis dažnai sumaišo kortas.
Nepamirštu savęs šiek tiek palepinti. Man patinka iš ryto ramiai be interneto ir telefono gerti kavą ir žiūrėti pro virtuvės langą.
Matau Senamiesčio stogus, bažnyčias. Mane tas reginys labai ramina.
Smagu, kad mano langai atsiveria į rytus, giedrą dieną galiu stebėti kylančią saulę. Man patinka, kai ji šviečia tiesiai į akis.
– Esate pasakojęs apie praeityje užklupusias depresines nuotaikas, kurias jums pavyko įveikti. Ką patartumėte tiems, kuriuos per pandemiją užplūsta juodos mintys, slegia vienatvė?
– Man padėjo disciplina. Nesvarbu, kokia nuotaika, vis tiek reikia keltis iš lovos ir tai daryti ne vidurdienį.
Gal vertėtų iš vakaro pažadėti sau ką nors nuveikti kitą dieną. Kad ir nedaug. Pavyzdžiui, paskambinti draugams ar išeiti pasivaikščioti į parką. Ir nesvarbu, kokia nuotaika.
Fizinis aktyvumas psichikos sveikatai labai padeda.
Gyvendami be plano pražūsime. Ypač per pandemiją, kai negalima išpildyti daugybės troškimų.
– Ar tikėjimas, malda jums reikalingi?
– Aš netelpu vienos religijos rėmuose. Bet tikiu, kad daugelis religijų kalba apie tas pačias vertybes.
Labai norėčiau tikėti, kad visatoje yra kai kas daugiau nei atsitiktiniai molekulių ir atomų susidūrimai.
Stengiuosi kasdien (nebūtinai ryte ir vakare) surasti dalykų, už kuriuos galėčiau padėkoti.
Tai gali būti ir smulkmenos. Padėkoju už skanią bandelę su kava, už draugus, už tai, kad tėvai sveiki. Dėkingumas padeda judėti į priekį.
– Ar turite ritualų, kuriuos atliekate prieš žengdamas į sceną?
– Ne. Tiesiog pagalvoju, kad viskas bus gerai. Scena man – ne baubas, o malonumas. Aš su džiaugsmu laukiu, kada galėsiu į ją žengti.
– Kaip klostosi jūsų santykiai su širdies drauge papuošalų kūrėja Deimante Litvinaite (38 m.)?
– Mes kartu trylika metų. Vienas kitą palaikome. Labai gera šalia turėti bendramintį.
Ar neatsiranda trinties per pandemiją? Manau, kad nėra blogai, jei poros santykiuose atsiranda tam tikra trintis, nes ji išryškina dalykus, apie kuriuos nebuvo pakalbėta. Kartais reikia peržvelgti santykių eigą, kad suprastum, ar reikia toliau eiti kartu, ar jau nėra prasmės. Gal santykių gludinimas ne visada yra malonus, bet reikalingas.
Santykius verta apžiūrėti taip, kaip apžiūrime kasdien dėvimą drabužį. Gal jį reikia pataisyti, susiūti, patobulinti? O gal paaiškės, kad jau nėra ką tobulinti.
Su Deimante beveik kiekvienais metais iškeliame klausimą, ar mums reikia eiti kartu. Atsakymas būna: „Reikia.“
Netikiu santykiais, kurie nebanguoja. Jei bijome su partneriu susipykti, išreikšti savo nuomonę, toks bendravimas nėra giluminis ir tikras.
– Ar stebite kitų „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos dalyvių pasirodymus? Ar matote daug stiprių konkurentų?
– Žinau, kad „The Roop“ gali tęsti kelionę, kuri buvo nutraukta, ir nunešti Lietuvos vėliavą į Roterdamą.
Mūsų grupė neapžiūrinėja ir nevertina kitų dalyvių. Man patiko klausytis dainų, tačiau jau seniai nelyginu savęs su kitais dalyviais.
Anksčiau tai man pakenkdavo. Imdavau svarstyti – gal ne taip dirbu, ne taip atrodau, ne taip elgiuosi?
Gal kitas geresnis? Tai man labai numušdavo ūpą, tad dabar visus nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos dalyvius priimu kaip šaunius žmones.
– Kokių turite planų po „Eurovizijos“?
– Jų daug. Norėtume pristatyti daugiau dainų. Praėję metai daug ką stabdė.
„Euroviziją“ matome tik kaip platformą, kurioje galima pasireikšti, tačiau norėtume toliau dirbti platesniuose vandenyse. Gal rudenį pavyks išleisti dainų albumą. Jei atsivers sienos, tikimės daugiau koncertuoti.
Mūsų laukia ne vien Lietuvoje. Viliuosi, kad šie metai bus lengvesni.
