Sausio 31 d. sukaks 30 metų, kai iš Spaudos rūmų Vilniuje prasidėjo „Radiocentro“ transliacijos. Vienas jo kūrėjų R.Pleikys šio jubiliejaus nesulaukė – 63 metų žurnalisto gyvybė užgeso praėjusio sekmadienio vakarą.
Buvęs „Radiocentro“ generalinis direktorius G.Babravičius (65 m.) sakė žinojęs, kad R.Pleikys turėjo bėdų su širdimi, jam buvo atlikta operacija.
„Gyvai buvome susitikę prieš kokį pusmetį. O šiaip bendraudavome ir telefonu, – pasakojo G.Babravičius. – Vis kalbinau Rimantą parašyti „Radiocentro“ istoriją, bet aplinkybės susiklostė taip, kad jis prie to jau neprisidės.“
R.Pleikys su bendraminčiais 1989 metais įkūrė M-1, 1991-aisiais – „Radiocentrą“. Tai buvo pirmos nepriklausomos radijo stotys Lietuvoje.
– Kokia buvo jūsų pažintis? – paklausiau G.Babravičiaus, kuris 1988 metais buvo įsteigęs laisvalaikio organizavimo susivienijimą „Centras“, po trejų metų reorganizuotą į UAB „Los Centras“.
– Susipažinome kokiais 1988 metais. Kažkur sužinojęs apie „Centro“ darbus, Rimantas užsuko su idėja įkurti radijo stotį. Susipažinome, išsikalbėjome.
Neaišku, kas iš tų mūsų pradinių idėjų būtų išėję, tačiau į 1989-aisiais mūsų organizuojamą „Roko maršą per Lietuvą“ rengti reportažų buvo atvykęs pažįstamas iš Vokietijos Michaelis Mattigas-Gerlachas.
Sugalvojome, kad vadinamieji kapitalistai galėtų prisidėti prie radijo stoties kūrimo.
Į Štutgartą komandiravau R.Pleikį ir Hubertą Grušnį (M-1 vadovas, 2006 metais žuvęs, kai nukrito jo privatus lėktuvas. – Red.). Mano pažįstamas organizavo paramą – surinko daugiau kaip 20 tūkstančių Vokietijos markių.
Buvo nupirkta įvairios aparatūros, naudotas automobilis, kuriuo Rimantas ir Hubertas viską pargabeno į Lietuvą.
Taip buvo padėtas pamatas, atsirado galimybė pradėti veiklą. Rimantas buvo pirmasis M-1 ir „Radiocentro“ redaktorius.
Žinios buvo stiprioji jo pusė, nors gauti informacijos tada buvo sunku.
R.Pleikio kolega, daug kalbų mokantis Sigitas Žilionis penktą ar šeštą valandą ryto klausydavosi įvairių radijo sočių naujausių žinių, kurias mes operatyviai pateikdavome savo klausytojams.
Esu įsiminęs Rimanto posakį, kad profesionalus žurnalistas, jeigu reikia, iš tos pačios medžiagos turi sugebėti parengti dviejų valandų laidą, o jeigu reikia – dviejų minučių.
Kai kūrėsi radijo stotys niekas darbo laiko neskaičiuodavo. Juk buvo įdomu ir malonu daryti tai, ko iki tavęs niekas nebuvo daręs.
Žmonės susitikdavo pas ką nors namuose aptarti įvairių idėjų. Kiekvienas žingsnis buvo tam tikras dviračio išradimas.
– Vadinasi, R.Pleikiui radijas buvo ne tik darbas, bet ir gyvenimo būdas?
– Radijas buvo jo gyvenimas. Jis domėjosi visais su tuo susijusiais aspektais.
Sodyboje jis turėjo galingą, 50 kilogramų sveriantį imtuvą ir laisvalaikiu klausydavosi užsienio radijo stočių. Taip pat domėjosi radijo trukdžiais. Su Domantu Vildžiūnu sukūrė dokumentinį filmą „Triukšmo imperija“ apie šaltojo karo metais Sovietų Sąjungoje ir jos kontroliuojamose šalyse egzistavusią radijo cenzūrą.
– Ar jis buvo griežtas darbuotojams, draugams?
– Rimantas buvo inteligentiškas, intelektualus, plataus požiūrio žmogus.
Jis buvo reiklus visiems, bet pirmiausia – sau. Aš, kaip „Radiocentro“ vadovas, su juo sutariau. Laikiausi principo į redakcijos darbą nesikišti.
