Juosta, sukurta pagal Vilniuje gimusio prancūzų rašytojo Romaino Gary (1914–1980 m.) romaną pasakoja jaudinančią buvusios prostitutės istoriją.
Aktorės S.Loren herojė – Madam Roza nelegalioje prieglaudoje padeda auginti prostitučių vaikus.
Filmą režisavo S.Loren sūnus E.Ponti.
– Seniai bematėme jus ekrane. Ką visą tą laiką veikėte? – gavę retą galimybę žurnalistai pasiteiravo S.Loren.
– Bendravau su anūkais. Per savo gyvenimą pakankamai prisifilmavau. Todėl dabar man nebūtina bet kokia proga veržtis į filmavimo aikštelę.
Filmuojuosi tiktai tada, kai vaidmuo to vertas. Toks jis yra dramoje „Gyvenimas dar prieš akis“.
– Atrodo, kad dirbdama nepavargstate.
– Jaučiuosi kaip 25 metų. Tiesa, tada atrodžiau geriau.
Užtat iki šiol esu gero charakterio. Kaip tik tokio reikia, kai esi vyresnio amžiaus. Negalima aikčioti: „Mamma mia! Kokia aš sena!“ Tokių žodžių mano žodyne nėra.
– Iš kur semiatės energijos?
– Paveldėjau iš motinos. Be to, esu neapolietė. Man patinka juokauti, myliu žmones. Ypač tuos, kurie turi humoro jausmą.
Vos atvykę į Neapolį žmonės pasikrauna gerų emocijų. Net jeigu nesupranta kalbos. Italų kalba – nuostabi, nors gramatika nėra paprasta. Dėl jos kartais ir aš turiu sunkumų.
– Esate sakiusi, kad vieni žmonės savo gyvenime vadovaujasi neigiamomis emocijomis, kiti – meile. Jūs pasirinkote meilę. Kaip ją suradote?
– Gamindama patiekalus, nes tai yra meilės artimiesiems išraiška. Stovėdama prie viryklės stengiuosi atskleisti visą savo išmonę. Dėl to negaliu gaminti kasdien.
– Kas yra didžiausia jūsų gyvenimo meilė?
– Šeima. (S.Loren su prodiuseriu Carlo Ponti užaugino du sūnus. – Red.). Visada norėjau turėti vaikų. Jų gimimas – nuostabiausias gyvenimo įvykis.
Vaikai – gyvenimo prasmė. Matai, kaip jie auga, tampa vis vyresni. Tuomet su jais pradedi kalbėtis rimtomis temomis. Tai – nepamirštama patirtis.
– Dėl karantino esate atskirta nuo savo abiejų sūnų ir jų šeimų.
– O, taip. Jų labai pasiilgstu, bet privalau būti kantri. Daug laiko skiriu apmąstymams, skaitymui. Man patinka užrašyti savo mintis, prisiminimus.
Stengiuosi saugotis koronaviruso, dėl to gyvenu savo namuose Ženevoje (Šveicarija) ir bandau surasti mažų džiaugsmų.
Esu katalikė, todėl kai negaliu kuo nors užsiimti, meldžiuosi už savo vaikus ir anūkus. Bet pasikliaudami Dievu privalome ir patys veikti – vienas kitam padėti.
– Taip elgiasi ir jūsų filmo „Gyvenimas dar prieš akis“ herojė. Tačiau šioje juostoje matome, kad gyvenimas turi pabaigą.
– Tai nėra pabaiga. Gyvenimas tęsiasi ir po mirties. Todėl neturime teisės pulti į neviltį ir šiame gyvenime. Negalime sakyti: „Nebegaliu to atlaikyti! Nebenoriu!“
Būtent religija išvaduoja nuo tokių niūrių minčių ir suteikia viltį.
– Ką keistumėte savo gyvenime? Ar dėl ko nors apgailestaujate?
– Nesigailiu dėl nieko. Viską, ką turiu, pasiekiau savo darbu.
Vaikystėje patyriau karo baisumus, kurių niekada nepamiršiu. Bet gyvenimas pažėrė ir džiaugsmų.
Mano tikslas buvo tapti aktore. Ir jį pasiekiau. Reikia žinoti ir visada galvoti apie tai, ko nori iš gyvenimo.
Tie, kurie nuolat mąsto, ką reikėjo daryti kitaip, save graužia. O savigrauža naikina asmenybę. Būtina mąstyti pozityviai.
Parengė Ona Kacėnaitė
