Dar negimusio jo atsisakė tėvas. Dėl cukrinio diabeto sukeltų komplikacijų jį buvo trylika kartų ištikusi koma.
Jo biografijoje – bandymas nusižudyti, psichiatrijos ligoninė, metai, praleisti vienuolyne.
LRT dokumentinių apybraižų ciklo „Zachor. Atsimink“ vedėjui M.P.E.Martynenko likimas negailėjo nei smūgių, nei svaiginančios laimės.
Pernai liepą po dvejų metų draugystės M.P.E.Martynenko susituokė su aktore ir rašytoja Aušra Giedraityte (27 m.), pora augina metų ir keturių mėnesių sūnų Emanuelį.
Kodėl Marius Povilas Elijas prisistato net trimis vardais? Jis pasakojo, kad kiekvienas vardas turi savo istoriją.
„Marius esu, nes mamai patiko vienas Victoro Hugo romano „Vargdieniai“ veikėjų, – pasakojo M.P.E.Martynenko. – Be to, esu antras mamos vaikas, o jos antras vardas – Marija. Povilas – iš tėvo giminės atėjęs vardas. Elijas – vardas, kurį davė mano močiutė žydė.
O kita močiutė draudė tuo vardu vadintis, nes buvo nacistinių pažiūrų.
Kai močiutė žydė mirė, manęs Elijumi niekas nebevadino. Tik mirus nacistinių pažiūrų močiutei susigrąžinau Elijo vardą.“
Dabar aktorius artimųjų ir draugų dažniausiai ir yra vadinamas šiuo vardu.
– Su kokiomis nuotaikomis ruošiatės šeimos pagausėjimui?
– Yra apėmusios visokios susipinančios emocijos. Dabar laikas nėra pats ramiausias.
Bet gyvybės laukimas yra palaimingas ir šventas. Simboliška, kad tai vyksta per adventą.
– Tikriausiai dabar gyvenate pagal sūnaus taisykles ir dienotvarkę?
– Sūnelis mus pabudina aštuntą valandą ryto. Visos dienos pilnos įvairiausių iššūkių: kūrybingų, buitinių, darbo.
Dabar daug veiklų supuolė į vieną krūvą. Tenka galvoti, kaip namus susikurti, išnyra begalės su darbu bei kūrybine veikla susijusių reikalų.
Be to, norisi išlaikyti žaismingumo dvasią ir per rūpesčius neprarasti vaikiškumo.
Sūnus moko įsižiūrėti į smulkmenas – šapelį, sniego lopinėlį.
Juk kitu atveju tiesiog pro juos atsainiai praeitum.
– Ar laukiant antros atžalos padaugėjo rūpesčių, gal planuojate naujų pirkinių?
– Kai susilaukėme pirmagimio, daiktų ir drabužėlių pridovanojo draugai, pažįstami. Kadangi artimiausiu laiku neplanavome šeimos pagausėjimo, išaugtus Emanuelio drabužėlius, žaislus išdalijome.
Dabar apsižiūrėjome, kad būsimam šeimos nariui teks sukaupti naują kraitelį.
– Kaip jaučiasi Aušra?
– Aušra mane žavi tuo, kad energijos, ryžto ir nusiteikimo turi už du, kartais – net už tris.
Ir besilaukdama ji neapribojo veiklos – dirba šachmatų mokytoja, filmuojasi, šoka, dalyvauja įvairiuose kūrybos projektuose, rūpinasi statybomis.
Įsirenginėjame nuosavą namelį, kuriame dar reikia daug ką padaryti. Mes ten gyvename ir bandome sudurstydami galą su galu po truputį judėti į priekį.
Yra problemų dėl vandens ir šildymo. Kita vertus, kai daug ko neturi, išmoksti laviruoti ir vertini aplinkinių pagalbą. Pavyzdžiui, nuvažiuojame pas draugus ar pas mamą išsiskalbti drabužių, nusiprausti. Tokiu būdu supranti, kokia žavi yra bendrystė.
– Ar šeimos sukūrimas paskatino išmokti tai, ko anksčiau nemokėjote?
– Įvairių buities darbų išmokau dar tuomet, kai metus gyvenau vienuolyne. Šeima labiausiai mane moko kantrybės ir išradingumo.
Kartais atrodo, kad namuose neturi faktiškai jokių maisto produktų, bet staiga sugalvoji vakarienei kažką labai skanaus.
– Kaip judu su žmona dalijatės atsakomybę už namų kertes?
– Būna dienų, kai vienas laiko visus kampus, kitą dieną – kitas.
Kai Aušrai reikia išvažiuoti filmuotis dvylikai valandų, aš lieku su vaiku, gaminu valgyti, tvarkau namus.
Kitą dieną aš daugiau laiko praleidžiu dirbdamas, tada didesnis krūvis namuose tenka Aušrai. Manau, esame lygiaverčiai partneriai.
– Ar tėvystė jus smarkiai pakeitė?
– Kai gimė Emanuelis, man atrodė, kad širdis skyla per pusę ir padvigubėja.
Anksčiau maniau, kad kad mano širdis nieko negalėtų mylėti stipriau nei myli Aušrą. O gimus vaikui išaugo nauja širdis, skirta šeimos meilei.
– Jūsų tėvas šeimą paliko, kai mama jūsų laukėsi. Prieš tai jis buvo jai pateikęs ultimatumą – galbūt pasiliks, jeigu ji pasidarys abortą.
Esate minėjęs, kad dar prieš susilaukdamas kūdikio abejojote, ar būsite geras tėvas, nes pats nepatyrėte tėvo meilės.
– Labai bijojau kurti šeimą. Man atrodė, kad ją sukūręs pakartosiu savo tėvo elgesį. Nenorėjau, kad kas nors dėl manęs kentėtų taip, kaip mūsų šeima kentėjo dėl tėvo.
Bet baimės pasirodė nepagrįstos. Supratau, kad daug kuo, o pirmiausia darbais skiriuosi nuo savo tėvo. Tai išlaisvina.
Negaliu pasakyti, kad esu šaunus, pavyzdingas, teisingas, nes tėvystės kelionė toli gražu nesibaigė ir dar ilgai nesibaigs.
Bet šiandien aš matau progą elgtis kitaip. Kartais man nepavyksta, darau klaidų ir susimaunu bendraudamas tiek su Aušra, tiek su sūnumi.
Tai mane žeidžia, bet tam tikromis akimirkomis su džiaugsmu pastebiu, kad įmanoma atsiskirti nuo patirto blogio. Man augant be rūpestingo ir mylinčio tėvo atsivėrė tuštuma, tvyrojo nežinomybė.
Patyriau daug vidinio skausmo, tamsos. Iki šiol liko daug neatsakytų klausimų.
Tėvo paveikslo ieškodavau kituose žmonėse. Bet vėliau supratau, kad autoritetų vaikymasis iš esmės niekada nenumalšins vaikiško troškulio, nepagydys pažeistų šaknų.
Negali kokiu nors išoriniu kamšalu užkišti žiojinčios žaizdos. Privalai savo viduje rasti resursų sielos žaizdoms gydyti.
– Jūsų tėvas šiuo metu kali už žmogžudystę. Esate minėjęs, kad kartais bendraujate. Ar tėvas jus susirado būdamas įkalinimo įstaigoje, ar jums kilo noras su juo susitikti, ko nors paklausti?
– Jis mane susirado. Iš pradžių mane ištiko šokas, sunku buvo prisiminti tą žmogų ir visą su juo susijusią patirtį. Bet buvo ir tam tikras smalsumas.
Kai nuvykau į kalėjimą jo aplankyti, gal ir turėjau klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jis manęs nenorėjo? Bet klausti buvo bergždžia.
Kartais viliamės, kad bus daug klausimų, daug atsakymų, daug visokiausių jausmų. Galiausiai supranti, kad nebus jokio atsakymo. Ir kad nesi tikras, jog moki pateikti tą svarbiausią klausimą.
– Ar sugebėjote atleisti tėvui, ar vis dar jaučiate jam neapykantą?
– Tėvas kartais man paskambina iš kalėjimo. Manyje yra labai daug susivėlusių jausmų, susijusių su tuo žmogumi. Dažnai iškyla ir neapykanta – tada man būna labai sunku atsiliepti telefonu, nors žinau, kad jis ilgai laukė eilėje, kad galėtų paskambinti.
Kartais atsiliepiu vien dėl to, kad rankose laikau sūnų. Suprantu, kad jeigu jausiu neapykantą, jis mokysis tokio pat ryšio su pasauliu, su manimi.
Leidžiu emocijoms, jausmams įsižiebti. Tačiau žinau – nors jaučiu liūdesį, nesu liūdesys, nors jaučiu neapykantą, nesu neapykanta.
Ar sugebėjau tėvui atleisti? Manau, kad taip.
Atleidimas – labai sudėtinga sąvoka. Aš tikrai nelinkiu jam nieko bloga, tikiuosi, kad jam viskas klostysis kaip įmanoma geriau.
Kai kurių jo veiksmų negaliu suprasti, kai kas mane dar labai skaudina. Labiausiai noriu savo gyvenimą atsieti nuo jo.
– Ar padėtumėte savo tėvui, jeigu jis prašytų pagalbos?
– Nesu visko pertekęs. Dabar kultūros sektorius yra tokioje situacijoje, kad kiekvieną dieną galvoji – iš ko reikės gyventi, kaip sumokėti mokesčius, iš ko pasiskolinti pinigų, kad galėtum apsilankyti parduotuvėje.
Tačiau jei būtų koks nors pagalbos šauksmas, nemanau, kad likčiau abejingas.
– Gyvenimas jums atseikėjo daug išbandymų. Kas suteikė tvirtybės?
– Meilė. Iš pradžių man buvo labai sunku ją įsileisti į gyvenimą. Ji mane aplankė dėl Aušros atkaklumo, užsispyrimo ir ryžto.
Aš negalėjau iki galo patikėti, kad kažkas gali mane mylėti. Giliai širdyje atrodė – jei žmogus myli, tai myli ne tave, o kažkokį susikurtą vaizdinį.
Nežinau, kodėl buvau taip nusiteikęs. Įtariu, kad dėl to kalta sunkesnė vaikystė. Tačiau Aušra galiausiai įrodė, kad iš tikrųjų mane myli.
Tada įvyko stebuklas, nes jos akimis matydamas save, atvėriau meilę sau. Atsirado noras gyventi, įsitvirtino tikėjimas, kad ne vien mirtis yra tikra ir fundamentali. Kad egzistuoja ir tokie stebuklai kaip gyvybė, meilė.
– Ar tarp jūsų ir žmonos pasitaiko nors ir nedidelių konfliktų?
– Be abejo, ir pasiginčijame, ir į skirtingus kampus patraukiame. Po to, kai garas atvėsta, būna juokinga, kad abu tikimės supratingumo, bet nė vienas jo neparodome.
Neretai suprantame, kad susipykstame dėl visiškų smulkmenų. Kai esi pavargęs, sudirgęs, neretai menkniekis gali įkaitinti kraują.
Bet savo šeimą – lyg skulptūrą – po truputį gražiai lipdome ir dailiname.
Manau, šis procesas niekada nesibaigs. Nebus taip, kad pasakysiu: „Jau viską žinau, man augti nebereikia, galiu būti diplomuotas šeimos veikėjas“.
– Kaip palepinate žmoną?
– Jei tik turiu galimybę, stengiuosi Aušrai nupirkti skanesnio, maistingesnio maisto.
Šis laikas riboja norus, negaliu žmonos pakviesti į koncertą ar teatrą. Dažniausiai vakarais žiūrime kokį nors filmą. Lepinimas man labiausiai atsiskleidžia per tarnystę buityje, kai maži patarnavimai mylimai moteriai virsta šventais ritualais.
– Ar naktimis vis dar rašote meilės laiškus?
– Taip. Būna, apsimetu, kad einu miegoti, bet vartausi lovoje ir galvoju, kas šiandien įvyko prasmingo.
Tada suvokiu – jeigu užmigsiu, visa tai pamiršiu, reikia kažką su tomis mintimis daryti. Jas įprasminu laiško forma. Ir žmona man rašo laiškus.
– Koks dabartinis jūsų kūrybinis kelias?
– Visko yra daug mažiau. Spektakliai, susitikimai pasidarė nuotoliniai.
Dėl to liūdna. Tačiau visada randu kelias sekundes, kad užrašyčiau kokias nors mintis.
Yra numatyti du nuotoliniai spektakliai, keletas rankraščių po truputį stumiasi į priekį.
