Koronaviruso pandemijos įkarštyje T.Dzidzevičius per „TV3 play“ pradėjo vesti humoristinę analitinę laidą „Pašnekėkim“, kurioje kalbama apie įžymybes ir įvairius socialinius reiškinius.
Vaikinas ją filmuoja savo namuose Vilniuje. T.Dzidzevičius studijuoja viešuosius ryšius ir reklamą Vestminsterio universitete Londone. Dėl koronaviruso pandemijos paskaitos vyksta nuotoliniu būdu.
– Kaip jaučiatės per karantiną? – paklausiau T.Dzidzevičiaus.
– Kai pandemijos pradžioje daug studentų iš užsienio sugrįžo į Lietuvą, aš likau Anglijoje. Laikiausi visų nurodymų: dėvėjau kaukę, ploviau rankas, vengiau žmonių ir nėjau ten, kur nereikia. Taip darau ir dabar.
Londone iš mano aplinkos ne vienas žmogus užsikrėtė COVID-19, vieno dėstytojo brolis mirė dėl viruso pasekmių.
Labiausiai slegia tai, kad teko pristabdyti sportą.
Šiais metais turėjau ambicijų žaisti pirmojoje Anglijos tinklinio lygoje, buvau komandos narys, bet prasidėjo antra pandemijos banga ir viskas sustojo.
Kita vertus, džiaugiuosi, kad koronavirusas privertė žmones apsižvalgyti aplink save ir pradėti vertinti kitokius dalykus.
Man šis periodas padėjo augti kaip žmogui, geriau pažinti save.
– Ar jauniems žmonėms sunku patekti į televiziją?
– Abejoju, ar šiais laikais jauni žmonės veržiasi į televiziją.
Dabar apstu įvairių internetinių platformų, tad gali greitai tapti įžymus. Svarbiausia – tos platformos neturi didelių ribojimų. Televizija, kad ir kokia novatoriška, vis dėlto yra tradicinė žiniasklaidos rūšis. Bet man tai ir patinka.
Mėgstu tradicijas ir senamadiškus dalykus. Man įvaizdžio autoritetai yra tokie žmonės kaip Marijus Žiedas, Rokas Petkevičius, Eglė Bučelytė.
Nuo mažens esu pripratintas žinias per televiziją žiūrėti kiekvieną dieną. Smagu matyti oficialiai kalbantį kostiumuotą žmogų gerai apšviestoje studijoje.
Manęs visiškai netraukia socialinės komunikacijos priemonės. Ten įgytas statusas yra labai laikinas.
Mane domina ilgaamžiškesni dalykai: tradicinė televizija, žurnalistika.
Rimtesnį požiūrį į gyvenimą ir vertybes suformavo tėvai bei aplinka.
Tėvai visada leido eksperimentuoti ir daryti, ką noriu. Žinoma, kontrolė būdavo.
Kai turi pasitikėjimą, supranti, kaip lengvai jis gali būti prarandamas. Todėl prisiimi atsakomybę už veiksmus.
Mano aplinka visada buvo vyresnė. „Tele bim-bam“ laidoje beveik visi vaikai buvo vyresni už mane.
Vyresnių žmonių ratas mane supa iki šių dienų. Pavyzdžiui, vienam iš geresnių mano draugų yra 33 metai. Jis vedęs, neseniai susilaukė dukters.
– Kaip atėjote į laidą „Tele bim-bam“?
– Tai buvo populiari šeimos laida, joje filmuodavosi vaikai su tėvais.
Pirmąkart mama mane ten nusivedė, kai buvau pustrečių metų. Kiti vaikai dainavo linksmas daineles, o aš smagiai šokau.
Visada buvau judrus, anksti išmokau vaikščioti, kalbėti.
Laidos vedėja Neringa Čereškevičienė nutarė mane įtraukti į „Tele bim-bam“ gyvenimą.
Pirmą kartą į sceną išėjau per „Tele bim-bam“ 15-ojo gimtadienio koncertą pilnutėlėje „Siemens“ arenoje.
Buvau trejų metų. Stovėjau su virėjo kostiumu, vienoje rankoje laikiau samtį, kitoje – mikrofoną ir pristačiau dainą.
Jaučiausi ramiai. Man pasakė: „Eik ir kalbėk.“ Aš pasakiau: „Gerai.“
Toks esu iš prigimties – ką man pasako, tą ir padarau.
Todėl lengvai bendrauju su tėvais. Buvau kaip paslankus modelinas, iš kurio galėjo lipdyti ką tik nori.
Gal kokių šešerių pradėjau vesti „Tele bim-bam“ žinias. Turėdavau maždaug tris minutes eterio.
Mama pedagogė parašydavo tekstą, aš jį perskaitydavau, po to eteryje perpasakodavau.
Per tuos metus, kai vedžiau žinias, man ėmė patikti filmuotis, tiesiog įsimylėjau raudoną švieselę, kuri mirksėdavo, kai operatorius filmuodavo, ir prie marškinių prisegamą mikrofoną, liaudiškai vadinamą „blake“.
Buvo leidžiamas „Tele bim-bam“ žurnalas. Man tekdavo rengti interviu su įvairiais žmonėmis.
Pavyzdžiui, grupės „Antis“ lyderį Algirdą Kaušpėdą šnekinau ne kaip muzikantą, bet kaip architektą. Dar teko važinėtis su policijos pareigūnais ir kalbėtis apie šviesoforus.
– Ar dviguba pedagogika – mokykloje ir namie – jūsų neslėgė?
– Aš skaitau nuo trejų su puse metų. Pirmas perskaitytas leidinys buvo „Mikės Pūkuotuko“ žurnalas.
Mama, turinti pradinių klasių mokytojos diplomą, mano lavinimui skirdavo daug laiko. Buvau imlus vaikais ir nuolat sakydavau: „Gerai.“
Režimas, disciplina buvo stipriai įdiegti. Atrodo, tuoj iš nosies pradės bėgti kraujas, bet ką pradėjai, turi baigti. Nesutinku, kad griežtumas gali žmogų traumuoti. Juk kaip kitaip pasieksi rezultatą?
Užaugau su tvirtu stuburu, mažai ko bijau – tiktai bičių ir mamos. Tiesiog stengiuosi jos nenuvilti.
– Mąstote brandžiai, tačiau išoriškai atrodote lyg velnių priėdęs. Mėgstate šokiruoti, plaukus dažote įvairiomis spalvomis.
– Daug kam atrodau vaikiškas. Pardavėjos dažnai nenori parduoti cigarečių, mano, kad esu šešiolikos. Nuolat prašo parodyti dokumentą.
Dėl spalvotų plaukų visiškai nesigailiu, eksperimentuoti yra nuostabu. Vienu metu mano plaukai buvo nudažyti penkiomis skirtingomis spalvomis. Bėda ta, kad galiausiai po įvairių dažymų plaukai atrodė kaip šienas. Dabar grįžau prie natūralios spalvos.
Rengiuosi taip, kaip man patinka. Nevengiu dėvėti ir moteriškų rūbų.
Pavyzdžiui, turiu porą moteriškų batų ir kelerias kelnes.
Moteriškų drabužių skyriuose vyrauja įdomesnė spalvų gama.
– Jūsų išvaizda išskirtinė. Gal esate kilęs iš mišrios šeimos?
– Neįsivaizduoju, kodėl taip yra. Mano genealoginiame medyje – visi lietuviai, abu tėvai yra kauniečiai.
Turiu gal kiek tamsesnę odą ir tamsesnes akis, kurias paveldėjau iš tėvo.
Daugiakultūriame Londone daugelis mano, kad esu azijietis, o azijiečiai mano, kad esu kilęs iš Portugalijos, Ispanijos ar Lotynų Amerikos.
– Kokių dar turite pomėgių?
– Mane žavi senovinė filmavimo ir fotografavimo technika. Kadangi pačiam tenka filmuoti, domiuosi visokiais krovikliais, laidais, technika.
Ypač smagu turėti draugų, kurių pomėgiai – tie patys. Kai susitinki, susikalbi ne žodžiais, o skaičiais ir techniniais terminais.
