Vilniaus Santaros ligoninės Infekcinių ligų centro priimamasis, palatos bei Reanimacijos skyrius.
Visa tai LRT televizijos žiūrovai po poros savaičių turėtų išvysti R.Bružo dokumentiniame filme.
„Mano tikslas – parodyti kovos su COVID-19 virtuvę“, – sakė dokumentinių filmų kūrėjas.
– Koks buvo jūsų darbo grafikas gydymo įstaigoje? – paklausiau R.Bružo.
– Per dieną filmuodavau maždaug keturias valandas. Ilgiau tai daryti su apsaugine apranga būtų sudėtinga. Kartais akiniai taip aprasodavo, kad nematydavau, ką filmuoju. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jaučiasi medikai. Jie tokiomis sudėtingomis sąlygomis geba kovoti su šia klastinga liga.
– Ar filme išgirsime pacientų ir gydytojų pasakojimų?
– Bus įamžinta dviejų gydytojų darbo diena. Parodysime Santaros klinikų Infekcinių ligų centro vadovės profesorės Ligitos Jančorienės ir COVID-19 I skyriaus vyresniosios infekcinių ligų gydytojos mokslų daktarės Birutės Zablockienės kasdienybę.
Kalbinau ir ligonius, kurie sutiko pasidalinti savo istorijomis. Jie paaukojo dalį privatumo norėdami, kad žinia plačiai pasklistų.
Šnekėjausi su dviem moterimis ir vyru. Viena maždaug 50 metų moteris buvo labai sunkios būklės. Be deguonies kaukės ji negalėjo šnekėti. Net ir su kauke po kiekvieno žodžio turėdavo po kelis kartus įkvėpti ir iškvėpti.
Kita pašnekovė – apie 65 metų, ji – jau besveikstanti. Mūsų kalbintas vyras jau ruošėsi išvykti namo. Pacientai sakė, kad žinojo, jog yra tokia liga, bet netikėjo, kad ji gali paliesti juos asmeniškai.
Filmavau reanimacijoje. Labai siūlyčiau pasižiūrėti tuos vaizdus žmonėms, kurie mano, kad tai – gripas. Nelinkėčiau jiems ten atsidurti.
– Kai prasidėjo pandemija, kai kurie medikai dėl savo šeimų saugumo po darbo negrįždavo namo, o apsistodavo išsinuomotuose būstuose.
– Kalbėjomės apie tai. Bėgant laikui medikai tapo labiau patyrę, išmoko saugotis, tad natūralu, kad dabar baimės yra mažiau.
Nėra nė minties apie paniką, visi dirba tiksliai, ramiai ir susikoncentravę. Jie neskaičiuoja darbo valandų, tapo lyg viena darni šeima.
Reanimacijoje žmonės guli ilgai, juos reikia masažuoti, mankštinti. Stebėjau, kaip seselės su didžiule kantrybe masažavo vieną senyvą vyrą. Matyti, kad personalas iš tikrųjų stengiasi.
Tai gražios žmogiškumo apraiškos. Filmuodamas pamačiau tiek daug šviesių žmonių, kad manau, jog mūsų visuomenėje viskas gerai.
– Ar filmuojant medikai ir pacientai elgėsi įprastai, nesivaržė filmavimo kameros?
– Situacija buvo palanki, nes vilkėjau tokį patį apsauginį kostiumą, kaip ir gydytojai. Pasiėmiau pačią mažiausią filmavimo kamerą, kad per daug nekrisčiau į akis. Būdavau šalia gydytojų, kurie vizituodavo ligonius. Niekas detaliai nesiaiškino, kas aš toks, išskyrus tuos atvejus, kai asmeniškai norėdavau pakalbinti pacientus.
– Ar iš jūsų artimųjų, draugų kas nors užsikrėtė koronavirusu?
– Šeimoje užsikrėtimo atvejų nebuvo, o tarp draugų buvo.
– Ar nebijote, kad užkratą galite parnešti namo?
– Gydytojai jau daugiau kaip pusę metų taip gyvena kasdien. Jei apsaugos priemonės gelbėja juos, turėtų apsaugoti ir kitus.
Išeidamas iš skyriaus viską dezinfekuoju, filmavimo kamerą beveik nuplaunu dezinfekciniu skysčiu. Esu išmokytas nusirengti kostiumą taip, kad nepaliesčiau vietų, kurios buvo atviros. Kai baigsiu filmuoti, pasidarysiu COVID-19 testą.
– Ar pandemija jums, kaip kūrėjui, turėjo įtakos?
– Turėjau išvykti į Indiją, tęsti ekspediciją „Nuo Baltijos iki Bengalijos“. Teko likti Vilniuje.
O dabar mane radote Rusnėje filmuojantį vieną ciklo „Istorijos perimetrai“ dalį. Smagu, kad šią vasarą žmonės aktyviai keliavo po Lietuvą, pamatė, kaip pas mus gražu ir įdomu.
