Pora kartu gyveno tris dešimtmečius, o savo santuoką įteisino tiktai po dvidešimties bendro gyvenimo metų.
Odesoje (Ukraina) žydų kilmės medikų šeimoje gimęs M.Žvaneckis buvo vadinamas romantiškiausiu filosofu, aktualiausiu satyriku, poetiškiausiu prozininku ir didžiausią autoritetą turinčiu moterų, kačių, kulinarijos, žydų ir kitų temų specialistu.
„Vyro kūriniuose atpažįstu įvairias buities situacijas, kurios tikrai buvo: barščius išviriau ne taip, kaip reikia, dėl kažko įsižeidžiau, apsiverkiau, uždariau katiną, nubaudžiau vaiką. Atpažįstu savo pačios frazes, nuo kurių jis atsispyrė“, – yra pasakojusi N.Surova. Šis pokalbis įvyko M.Žvaneckiui dar esant gyvam.
– Ar Michailas mėgsta namų ūkio darbus? – paklausė žurnalistai N.Surovos.
– Mūsų bendro gyvenimo pradžioje jis bandė į šviestuvą įsukti lemputę. Tuo metu buvau virtuvėje ir staiga išgirstu bildesį: kartu su šviestuvu nukrito nuo kopėtėlių. Nesusižeidė, bet teko remontuoti lubas.
Miša gali išplauti indus, net pakepti bulvių. Jis sako, kad tai viengungiško gyvenimo likučiai. Kai pirmą kartą pakepė bulvių, pagyriau, nors pusiau žalios buvo, nelabai jau patiko.
Bet buitinių žygdarbių vyras jau seniai neatliko – kam? Juk jis – genijus.
– Kartu esate nuo 1990-ųjų. Kas jus taip stipriai sucementavo?
– Aš visada gerbiau protingus žmones, turinčius humoro jausmą.
Visa kita – išvaizda, amžius – neturi reikšmės. Ir kai susipažinau, suvokiau, kokia tai asmenybė.
Beje, esu įsitikinusi, kad didžiulis amžiaus skirtumas padėjo mūsų santuokai. Aš visą gyvenimą – jauna žmona, nebuvo pretekstų jaudintis, kad ras jaunesnę.
– Kaip susipažinote?
– Jo viloje, per odesiečių klubo įkūrimo vakarėlį. Bičiulis paprašė padėti – išnešioti kavą. Vienu metu pajutau Mišos žvilgsnį, mus supažindino.
Visi užsisėdėjo iki vėlumos, o paskui išsivaikščiojo. Ant stalų liko krūvos purvinų lėkščių – kas sutvarkys?
Na, o aš sąžininga – jei atėjau, reikia padėti. Karšto vandens nebuvo – pasišildžiau, į vonelę sukroviau lėkštes aukštais kalneliais ir kibau į darbą.
Manau, Mišai tai padarė įspūdį. Kiek vėliau atsirado jo garsioji frazė: „Jei moteris atėjo į jūsų namus ir pradėjo darbuotis dulkių siurbliu, ji niekada neišeis. Vyrai, saugokitės!“
Nuo to laiko nesiskyrėme. Buvau naivi, patikli ir bebaimė. Kas man nutiko? Įsimylėjau. Kas už meilę gali būti svarbiau? Niekas!
Mano tėvai išgyveno tik dėl to, kad dėl Mišos mečiau darbą. O kaip kitaip? Gyventi su tokiu žmogumi ir daryti karjerą – misija neįmanoma.
Miša rengė pasirodymus visoje Sovietų Sąjungoje – su juo vykdavau ir aš.
Maskvoje nebūdavome mėnesių mėnesius. Koks darbas? Net nemėginau jo ieškoti, man patiko mūsų gyvenimas. Po kelerių metų, kai nusibodo klajoti, pabandžiau pasikalbėti šia tema.
Miša ramiai mane išklausė ir pasakė: „Kaip tai įsivaizduoji? Aš namuose, o tu rytą skubi į kokį nors konstruktorių biurą ir sugrįžti patamsiais?!“ Supratau, kad aš turiu pasirinkti.
– Esate sakiusi, kad pradėjus gyventi su Michailu teko mokytis ne tik kulinarijos meno, bet ir išminties.
– Gaminti valgį išmokau greitai. Jo namuose viešpatauja valgio kultas. Jei pietūs, tai du pirmieji, du antrieji patiekalai ir kompotas.
Prisipažinsiu – mokausi greitai. Pirmuosius kelerius metus pavydėjau Mišos. Verkiau, kentėjau ir priekaištavau: „Tu vėlai grįžai!“
Jį vis kur nors kvietė, o jis džiaugsmingai ėjo. Sykį į mano priekaištą atsakė šiais žodžiais: „Nesielk taip, kad aš bijočiau grįžti namo.“ Pasinervinau, o paskui pagalvojau: jis – teisus. Ir išgyvenimai liovėsi.
– Santykių pradžioje manėte, kad jie nebus ilgalaikiai. Metai, daugiausia dveji. Kodėl?
– Mes tiesiog mylėjome ir dėl ateities nesukome sau galvos. Tikrovė ir aistra – skirtingi dalykai. Esu konkretus žmogus, todėl žinojau – jei neišsispręs klausimas dėl statuso, Miša nenorės vaiko, mūsų keliai išsiskirs.
Likti bevaikei – to mano planuose nebuvo. Juk Miša turėjo krūvą buvusių žmonų, vaikų, o aš – ne. Po penkerių metų, kai man sukako 29-eri, įvyko pokalbis. Ir Miša pasakė: „Gerai. Gimdom!“
Kiekviena moteris nori ištekėti už mylimo vyro, ir aš nebuvau išimtis.
Tačiau Miša delsė ir nesiūlė. Klausimas dėl statuso man nedavė ramybės tol, kol negimė sūnus Dmitrijus. O paskui taip panirau į motinystę, kad pamiršau, jog nesame susituokę.
Tačiau sūnui ūgtelėjus vėl sunerimau: sužinos, kad tėvai nevedę, kaip reaguos? Teko padaryti vyrui užuominą: „Gal nueikime į civilinės metrikacijos biurą?“ – „Laisvai, kad ir rytoj“, – nuskambėjo Mišos atsakymas.
Santuoką įteisinome 2010-aisiais. Jokių iškilmių. Miša pakvietė civilinės metrikacijos biuro darbuotoją į namus. Tai įvyko Odesoje – visi formalumai buvo baigti.
Aš tiktai pareikalavau sutuoktuvių žiedo. Ne paprasto, o su briliantais. Iš anksto nuėjau į žinomo prekės ženklo parduotuvę, pasimatavau ir ten atsivedžiau Mišą.
Prie prekystalio persigalvojau: „Noriu dviejų žiedų.“ Vyras nieko nepasakė – du tai du.
Miša – labai dosnus. Niekada nieko neatsako. Nors man nereikalingi kailiniai, brangakmeniai, ištaigingi automobiliai.
– Sūnus Dmitrijus gimė, kai jo tėtis jau buvo perkopęs per 60 metų. Nuo naujagimio nesitraukė ar susidomėjimas atsirado vėliau?
– Miša atvyko į gimdymo namus pamiršęs nupirkti gėlių. Slaugutės iškilmingai įteikė ryšuliuką, tėvas palaikė jį porą sekundžių ir grąžino.
Po to atsisėdo šalia manęs, pradėjome kalbėtis. Na, tai juk jau ne pirmas jo vaikas – padėtį supratau teisingai. Be nuoskaudų.
Apie auklėjimą Miša pasakė: „Nemoku! Sūnau, stebėk mano skrydžius.“ Tai reiškė – daryk išvadas iš tėvo poelgių. Man atrodo, kad Dmitrijus – geriausių mano ir Mišos savybių lydinys.
– Kiek vaikų, be Dmitrijaus, turi jūsų vyras?
– Tris. Dukterys Olia ir Liza gyvena Rusijoje. Viena – Novosibirske, kita – Maskvoje. Olia – protinga, rimta moteris, rašo žurnalams straipsnius įvairiomis mokslinėmis temomis. Ji turi dukterį – tai mūsų anūkė.
Liza turi du vaikus, užsiima jų auklėjimu. Mūsų santykiai su Olia ir Liza puikūs. Kai kas nors iš jų atvyksta į svečius, būtinai būna ir Dmitrijus. Jis pasirenka Olios ir Lizos vyrų draugiją, aš bendrauju su jomis, o mūsų tėtis eina į kabinetą dirbti.
Dar yra sūnus Maksimas. Su juo nesu pažįstama ir nė karto nesimatėme, jis gyvena Amerikoje. Su juo Miša dažnai kalbasi telefonu. Mes taip toli neskrendame, o Maksimas nebūna Rusijoje.
– Kaip per visus tuos metus pasikeitė M.Žvaneckis?
– Jis pradėjo anksčiau grįžti namo. Turbūt ir viskas.
Parengė Ona KACĖNAITĖ
