Buvusiam laidos „Labas rytas, Lietuva“ vedėjui R.Jonaičiui projekte talkins profesionali šokėja Eglė Bertulytė. „Domino“ teatro aktorė J.Balčiūnaitė suksis su šokėju Rafalu Nerkevičiumi.
Sutuoktiniai daugiau kaip mėnesį kasdien mokosi sportinių šokių. Iš viso „Šok su žvaigžde“ dalyvauti ryžosi dvylika porų. Spalio 3 d. prasidėsiantis projektas baigsis gruodžio viduryje.
„Pernai projektą „Šok su žvaigžde“ žiūrėjome labai susidomėję, palaikėme šokančius draugus.
Kai kurie kolegos iš LRT pusiau juokais man siūlė ir pačiam išbandyti jėgas šokių aikštelėje. Iš pradžių rimtai į tai nežiūrėjau, nes sportinių šokių patirties visiškai neturiu.
Tačiau artėjant naujam televizijos sezonui vėl apie tai pasisuko kalba.
Galiausiai nutiko taip, kad mudu su žmona sutikome dalyvauti. Tikriausiai bus nebloga intriga, kai sutuoktiniai taps konkurentais. Nors aš, aišku, palaikysiu žmoną ir save, tik nežinau, ką labiau“, – juokėsi R.Jonaitis.
Jo žmona Jovita irgi nėra šokusi sportinių šokių. Tik studijuodama aktorystę išbandė klasikinių šokių žanrą, tačiau paviršutiniškai.
– Šiuo metu vyksta intensyvios treniruotės. Ar mokytojai labai griežti?
Jovita: Jie profesionalūs, išsiugdę sportinę discipliną. Viskas vyksta tikslingai, tvyro susikaupimas, drausmė. Tačiau šalia jų nesijaučiame lyg prie griežtų baudėjų, nebijome suklysti.
Aišku, nepamirštame geros nuotaikos. Jei viską labai rimtai vertinsi, dar neįsibėgėjus projektui prarasi visą smagumą.
Richardas: Pasiplepėjimams laiko neskiriame. Stengiamės šlifuoti judesius, žingsnelius, kuo geriau įsiminti šokio eigą. Aš linkęs vėluoti. Kartą atėjau pavėlavęs ir pamačiau, kad mano partnerė nepatenkinta. Pasiūliau apšilti, kavos atsigerti, bet ji: „Ne, tu jau turėjai būti apšilęs, dabar šokam.“
Aš šoku po tris keturias valandas, dažnai turiu po dvi repeticijas per dieną. Niekada nebuvau didelis sporto aistruolis, bet pajudėti mėgstu.
Žaidžiu tenisą, krepšinį, plaukioju baseine. Tačiau dabar pats įsitikinau, kad geriausiai kūno svoris krinta, kai aktyviai šoki – per mėnesį atsikračiau penkių kilogramų. Taip intensyviai nesu sportavęs.
– Ar esate pasiruošę fiziškai ir morališkai atsiduoti projektui, į šalį nustumti kitus darbus, pomėgius?
Richardas: Jovita labai užsiėmusi. Aš „LRT Opus“ radijuje turiu dvi laidas, LRT radijuje vedu laidą „Paraštės“.
Kartais vedu renginius. Sugebu suderinti darbus ir šokių repeticijas.
Galimybės vėl dirbti televizijoje dar rimtai nesvarstau. Žinoma, vilioja tiesioginio eterio jaudulys. Žmonėms, kurie to nėra patyrę, sunkiai suprantamas to adrenalino troškimas. Projektas „Šok su žvaigžde“ vyks tiesioginiame eteryje, laukia didelė atsakomybė. Darbo bus įdėta daug, o realiai vienas pasirodymas truks porą minučių.
Jovita: Šiemet pradėjau studijuoti fotografiją, prisigalvojau įvairių darbų, netrukus prasidės repeticijos teatre. Svarbu nepanikuoti ir neperdegti. Blogiausiu atveju mesiu fotografiją ir stosiu kitais metais.
Aš labai bijau tiesioginio eterio, nes anksčiau nesu su juo susidūrusi.
Buityje per daug niekas nepasikeitė. Laikomės tų pačių ritualų: aš siurbiu kambarius, o Richardas gamina valgį.
– Jūsų pažintis ir meilė užgimė slidinėjant Prancūzijos kalnuose, prieš trejus metus vestuves surengėte pajūryje kempinge po atviru dangumi, galiausiai atidėjote įvairias veiklas ir išsirengėte į dešimties mėnesių kelionę. Sakoma, kad kelionės geriausia patikrina žmonių santykius.
Jovita: Paradoksalu, bet kelionėse mums lengviau bendrauti nei sukantis buityje. Įspūdžiai ir nuotykiai neleidžia įsiliepsnoti pykčiams. O jeigu ir kildavo konfliktų, tai tik dėl smulkmenų ir tai trukdavo neilgai. Esi dykumoje, tad kur pabėgsi. Tuomet važiuoji tylėdamas savo mašinos pusėje, kol garas praeina.
Karantino metu, užsidarius tarp keturių sienų, santykiams buvo didesnis išbandymas, bet mes jį išlaikėme.
– Daugelis norėtų išvykti į ilgalaikes keliones, bet bijo prarasti darbą, netekti uždarbio. Jums tokio nerimo nebuvo?
Jovita: Vienas draugas apie mūsų kelionę pasakė, kad reikia būti arba labai drąsiam, arba labai kvailam.
Richardas: Tai jau buvo antra mano ilga kelionė – pirmąkart aš pusketvirtų metų gyvenau Pietryčių Azijoje.
Esu sau pasakęs, kad šį tą savo profesijoje moku daryti, o kelionės mane tik praturtins, į darbą grįšiu daugiau žinodamas apie pasaulį, žmones, įgijęs gyvenimiškos patirties.
– Ar buvote apsitarę, kuris ant pečių užsikraus didesnę atsakomybę dėl maršruto?
Jovita: Richardas visą laiką vairavo, nors ir man tai patinka. Iš 21 tūkstančio nuvažiuotų kilometrų aš gal tik tūkstantį vairavau. Prieš kelionę vyras prisipirko kelionių knygų, sudarinėjo maršrutus. Kelionėje buvau atsakinga už meninę, vizualinę dalį: fotografavau ir mašinoje leidau muziką.
Richardas: Na, ir už kelionės gerovę buvai atsakinga. Kol aš gamindavau maistą, Jovita palapinę pastatydavo, jaukumą sukurdavo. O vairuoti ėmiausi, nes esu labai nekantrus, sėdėti nieko neveikiant man būtų nepakenčiama.
– Ką ryškiausiai prisimenate iš kelionės Australijoje?
Richardas: Australijoje už du tūkstančius eurų nusipirkome internete nusižiūrėtą „Mitsubishi Challenger“. Mašina buvo pritaikyta keliauti: išimtos galinės sėdynės, vietoj jų iš faneros sukaltas lovos karkasas, paklotas čiužinys, apačioje – stalčiai su primusais, puodais, kėdėmis, net meškere, akvalangu ir plaukmenimis.
Nakvodavome kempinguose ir gaminomės maistą. Nakvoti viešbučiuose ir valgyti restoranuose būtų buvę tikrai brangu. Per ilgus mėnesius apkeliavome pusę Australijos žemyno, pagyvenome Vanuatu ir Fidžyje.
Kasdien patirdavome daug įspūdžių. Atmintyje įstrigo povandeninis nardymas, kai netoliese matai plaukiantį ryklį, akimirkos, praleistos ant ugnikalnio krašto.
Bet didžiausią įspūdį padarė sutikti žmonės. Grįžęs iš Australijos prisiekiau, kad jei Vilniuje, vaikštinėdamas vakare po barus, sutiksiu australą, būtinai jį pavaišinsiu alaus bokalu ir pasakysiu, kokia nuostabi jų šalis.
Jovita: Sulaukėme daug pagalbos iš nepažįstamų žmonių. Vieni žmonės mus nemokamai apgyvendino jų valdomame dideliame viešbutyje. Įsikūrėme vos ne prezidentiniame numeryje su vaizdu į jūrą, kiti pakvietė pasimėgauti degustacine vakariene. Tad kartais keliavome tarsi robinzonai, išsinuomodavome namelį su aplinkui ropojančiais tarakonais, bet kartais patekdavome į penkių žvaigždučių viešbutį.
Gatvėje bet kurio žmogaus galima prašyti pagalbos.
Kartą sprogo padanga neasfaltuotame kelyje, per porą minučių privažiavo kitas automobilis, pagelbėjo.
– Ar teko saugotis gyvačių, plėšriųjų gyvūnų?
Jovita: Kelionę pradėjome nuo Filipinų, pirmą naktį ėjau į lauke esantį dušą, keliukas buvo pilnas didelių tarakonų, aš sustojau ir pasakiau: „Ne, jūs man kelionės negadinsite.“ Ir kažkaip nusiraminau. Prieš išvyką galvojau, kad palapinėje nemiegosiu.
Vaizduotė piešė, kad kiekviename žingsnyje tyko krokodilas, gyvatė, nuodingas voras. Bet realybėje viskas nėra taip baisu. Ten reikia laikytis taisyklių: nevaikščioti per žolę, tik takeliais, nuolat akylai dairytis.
Richardas: Gyvūnų labiausiai saugojomės kelionės pradžioje – išlipę iš mašinos nepalikdavome atidarytų durelių, kad neįlįstų kokia gyvatė.
Didžiausią pavojų Australijoje kelia gyvūnai, išbėgantys į kelią, – kengūros, stručiai, laukinės karvės. Tiesa, po mūsų ratais nė vienas nepalindo.
– Kaip nusprendėte, kad jau laikas namo?
Jovita: Pradėjau ilgėtis šeimos, draugų, šuns Kafkos. Po kelionės turėjo praeiti šiek tiek laiko, kad suvoktume, ką nuveikėme. Dabar, būna, prisėdu, peržiūriu nuotraukas ir suprantu, kaip buvo gera, kad turėjome progą pajusti visišką gamtos laisvę, matyti neaprėpiamus horizontus.
Richardas: Jei būtume nepritrūkę pinigų, tikriausiai kelionę būtume tęsę. Bet viskas natūraliai susidėliojo. Buvo rugpjūtis, norėjome sugrįžti į dar šiltą Lietuvą.
Paradoksalu tai, kad sėdėdami Australijoje po žvaigždėtu dangumi kalbėdavome, kokius gerus draugus palikome gimtinėje, kaip būdavo smagu pas juos sodyboje. O dabar, sėdėdami pas juos sodyboje, prisimename, kaip buvo smagu Australijoje. Et, kaip būtų nuostabu išmokti gyventi šia diena.
– Spėjote pakeliauti prieš koronaviruso pandemiją. Įspūdžių turite užtektinai, todėl dabartinė kelionių pertrauka tikriausiai nėra didelis praradimas?
Jovita: Kai grįžome, sužinojome, kad Australiją apėmė didžiuliai gaisrai. Degė visos tos vietos, kurias ramiai ir saugiai pervažiavome. Tada praėjo šiek tiek laiko, ir prasidėjo karantinas.
Richardas: Jo metu nieko unikalaus neveikėme. Nuobodulį tirpdė filmai, knygos, muzika, maisto gaminimas, ėjimas pasivaikščioti į gamtą su šunimi.
Jovita: Vaikščiodavome po ištuštėjusį miestą ir stebėjomės, kad aplinkui viskas kaip išmirę. Tad nelabai norėjosi versti kalnus. Mus, kaip ir visus, kaustė baimė ir nežinomybė, kas bus toliau.
– Kai vėl atsiras galimybių keliauti, kur norėtumėte nuvykti?
Richardas: Jei ir keliautume, tai kur nors trumpam.
Norime įsivažiuoti į darbus, prieš darbdavius būtų negražu dažnai blaškytis. Ilgai kelionei reikalingas vidinis užtaisas, pasiruošimas, santaupos. Nes grįžęs esi priverstas save sukurti tarsi iš naujo. Dabar mūsų širdyse – šokiai.
