Paskutinė Holivudo aukso amžiaus legenda, Melani iš filmo „Vėjo nublokšti“ („Gone with the Wind“) O.de Havilland mirė liepos 26-ąją Paryžiuje būdama 104 metų.
Ji – vienintelė „Vėjo nublokštų“ žvaigždė, sulaukusi XXI amžiaus.
Aktorės O.de Havilland partneriai Clarkas Gable’as ir Vivien Leigh – Retas Batleris ir Skarlet O’Hara – mirė dar septintajame dešimtmetyje, Leslie Howardas, vaidinęs Ešlį Vilksą, žuvo aviakatastrofoje 1943-aisiais, Hattie McDaniel, Motušės vaidmens atlikėja ir pirmoji juodaodė aktorė, gavusi „Oskarą“, atsisveikino su pasauliu 1952-aisiais.
O atkaklios ir visais požiūriai mielos Melani vaidmens atlikėja sulaukė naujo amžiaus ir puikiai jame praleido 20 metų.
Prieš metus daugelis socialiniuose tinkluose dalijosi naujausia Olivios nuotrauka: būdama 103 metų ji ramiai važiuoja dviračiu Paryžiaus gatve.
Gerus genus paveldėjo Olivia ir jos sesuo, kita Holivudo aukso amžiaus legenda J.Fontaine: abu tėvai buvo ilgaamžiai, motina išgyveno 89, tėvas – 96 metus.
Mergaitės pasaulį išvydo Tokijuje, kur gyveno tėvai (motina – aktorė, tėvas – advokatas): Olivia – 1916-aisiais, Joan – 1917-aisiais.
Japonijoje seserys dažnai sirgo, todėl tėvai nutarė grįžti į gimtinę, Didžiąją Britaniją. Tačiau pasiekė tik San Franciską: pakeliui dukterys dar labiau sunegalavo ir motina išmintingai nutarė, kad Kalifornijos oras joms bus palankesnis negu Japonijos ar Didžiosios Britanijos.
Dukteris ji išgydė, o vyro nesulaikė – jis grįžo į Japoniją, kur turėjo romaną su namų darbininke, vėliau tapusia jo antrąja žmona.
Būdama ketverių metų Olivia pradėjo lankyti baleto pamokas, penkerių išmoko skambinti pianinu, piešė, rašė eilėraščius, septyniolikos pradėjo vaidinti mėgėjų teatre.
Motina tuo metu jau buvo ištekėjusi antrą kartą ir Olivios patėviui labai nepatiko, kad podukra vaidina spektakliuose. Olivia trinktelėjo durimis ir paliko namus.
Ji net nebuvo tikra, ar nori tapti profesionalia aktore, – galvojo apie kuklesnę, bet kur kas patikimesnę anglų kalbos mokytojos karjerą.
Toliau viskas buvo kaip pasakoje. Garsiojo austrų režisieriaus Maxo Reinhardto, stačiusio Amerikoje „Vasarvidžio nakties sapną“, asistentas pamatė Olivią ir ji tapo antrąja Hermijos vaidmens atlikėjos dublere.
Tačiau premjeros išvakarėse iš spektaklio pasitraukė ir pagrindinė aktorė, ir jos pirmoji dublerė. Olivia suvaidino Hermiją ir labai patiko M.Reinhadtui.
Kai studija „Warner Bros.“ pasiūlė jam sukurti spektaklio kino versiją, režisierius pareiškė, kad nori šį vaidmenį skirti tik Oliviai, ir pasiekė savo. Be to, jis galutinai įtikino ją netapti mokytoja.
Antrasis filmas, kuriame vaidino O.de Haviland, – „Kapitonas Bladas“ („Captain Blood“), Rafaelio Sabatini romano ekranizacija, pasirodžiusi JAV ekranuose 1935-aisiais.
Filmas turėjo didelį pasisekimą, o Errolo Flynno ir O.de Havilland duetas visiems atrodė labai vykęs.
Po to jiedu vaidino dar keliuose kostiuminiuose nuotykių filmuose – „Lengvosios kavalerijos ataka“ („The Charge of the Light Brigade“), „Robino Hudo nuotykiai“ („The Adventures of Robin Hood“), „Dodge City“, „Elžbietos ir Esekso privatus gyvenimas“ („The Private Lives of Elizabeth and Essex“).
Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje O.de Havilland jau buvo ryški žvaigždė. Filmavimo aikštelėje ji sparčiai įvaldė profesinį meistriškumą.
Režisierius Mervynas LeRoy kartą apie ją susižavėjęs ištarė, kad jeigu kas ir turi įgimtą talentą, tai Olivia: „Ji gali ištarti frazę tokia intonacija, kokios reikalauja režisierius, taip tiksliai, tarsi skambintų pianinu.“
O po to buvo „Vėjo nublokšti“. Skarlet O’Haros vaidmens atlikėjos prodiuseris Davidas Selznickas ieškojo ilgai ir skausmingai (V.Leigh patvirtinta, kai filmavimas jau buvo įsibėgėjęs), o O.de Havilland Melani vaidmeniui jis pasirinko beveik iš karto.
Pasirodė, kad ir ji skaitydama Margaret Mitchell romaną įsivaizdavo save būtent tos herojės kailyje.
Vienintelė kliūtis buvo ta, kad Olivia turėjo sutartį su studija „Warner Bros.“ ir jos vadovas Jackas Warneris nenorėjo leisti aktorės pas D.Sleznicką.
Tada O.de Havilland susitiko su jo žmona, surėmė su ja pečiais ir abi įtikino J.Warnerį suteikti jai galimybę nusifilmuoti juostoje, kuri iki šiol, atsižvelgiant į infliaciją, lieka pelningiausia kino istorijoje („Įsikūnijimas“/“Avatar“, vėlgi atsižvelgiant į infliaciją, – antroje, „Titanikas“ – trečioje vietoje).
Beje, „Oskaro“ už Melani vaidmenį O.de Havilland negavo – nusileido H.McDaniel.
Du „Oskarus“ ji laimėjo jau penktajame dešimtmetyje – už vaidmenis ne ryškiausiuose savo filmuose „Kiekvienam savo“ („To Each His Own“) ir „Paveldėtoja“ („The Heiress“).
Po to nepasakytum, kad aktorės karjera pradėjo ristis žemyn, bet ji filmavosi vis rečiau ir rečiau.
Asmeninis gyvenimas jai tapo svarbesnis. Santuoka su pirmuoju vyru, žurnalistu ir rašytoju Marcusu Goodrichu truko tik keletą metų, o štai su antruoju sutuoktiniu Pierre’u Galante, populiaraus prancūzų žurnalo „Paris Match“ redaktoriumi, O.de Havilland siejo ilgi ir nuoširdūs santykiai.
Ji sutiko jį 1953-aisiais Kanų kino festivalyje, po dvejų metų ištekėjo, pagimdė dukterį Gisele, 1962-aisiais tarsi išsiskyrė. Tarsi, nes po to sutuoktiniai šešerius metus gyveno po vienu stogu ir kartu augino dukterį, o vėliau Pierre’as persikėlė į namą kitoje gatvės pusėje.
Oficialiai pora išsiskyrė tik 1979-aisiais, bet ir tuomet nesusipyko. Olivia bendravo su Pierre’u iki pat 1998-ųjų, kai jis mirė nuo plaučių vėžio.
Nuo 1955-ųjų O.de Havilland gyveno Paryžiuje, kartkartėmis nuvykdama į Ameriką.
Prancūzai ją dievino. Septintajame dešimtmetyje O.de Havilland tapo pirmąja moterimi – Kanų kino festivalio žiuri pirmininke, o 2010-aisiais įteikdamas jai Garbės legiono ordiną prezidentas Nicolas Sarkozy susijaudinęs šūktelėjo: „Ačiū, kad jūs mus pasirinkote!“
Kartu ji būdavo laukiama viešnia Los Andžele per „Oskarų“ teikimo ceremoniją, kur į ją buvo žiūrima su didžiausia pagarba.
Šio gražaus paveikslo dėmė buvo Olivios santykiai su seserimi Joan. Šnekama, kad dar vaikystėje Oliviai nepatiko pats faktas, kad turi seserį: ji plėšė jos sukneles, vertė Joan jas persiūti. Seserys kivirčijosi gana daug.
1942-aisiais abi buvo nominuotos „Oskarui“, laimėjo Joan už vaidmenį Alfredo Hitchcocko filme „Įtarimas“ („Suspicion“) ir atsisakė priimti Olivios sveikinimą.
Vėliau prisiminimuose J.Fontaine aiškino: „Aš buvau visiškai suparalyžiuota.
Man atrodė, kad sesuo dabar prieis ir kibs į plaukus. Atrodė, kad man vėl ketveri metai ir ji vėl su manimi pešis.“
Per interviu 1946-aisiais Joan blogai atsiliepė apie pirmąjį Olivios vyrą ir sukėlė didžiausią šios nepasitenkinimą.
Kai kitais metais O.de Havilland gavo „Oskarą“, ji demonstratyviai nepaspaudė užkulisiuose ištiestos sesers rankos.
Aštuntojo dešimtmečio viduryje J.Fontaine pareiškė: „Su seserimi galima išsiskirti kaip ir su vyru. Aš su ja nebendrauju ir neketinu bendrauti!“
Ir pridūrė: „Aš anksčiau už ją ištekėjau, anksčiau gavau „Oskarą“, anksčiau pagimdžiau kūdikį ir, be abejo, anksčiau mirsiu – sesuo pašėls, kai supras, kad ir čia ją aplenkiau!“
Joan iš tiesų mirė anksčiau – 2013-aisiais, sulaukusi 96 metų. O.de Havilland vėliau interviu aiškino, kad su Joan elgėsi gerai, o ji „reagavo netinkamai ir netgi įžeidžiamai“.
Įžeidžiamas jai pasirodė ir 2017 metų serialas „Nesantaika“ („Feud“) apie labai sunkius Holivudo žvaigždžių Bette Davis ir Joan Crawford santykius. Jame pasirodė ir O.de Havilland, kurią vaidino Catherine Zeta-Jones.
Tikroji Olivia padavė serialo kūrėjus į teismą už tai, kad neatsiklausė jos prieš filmavimą ir padarė žalą jos profesinei reputacijai. Teismas ieškinį atmetė.
Bet kitas O.de Haviland bylinėjimasis su kino bosais davė naudą visai aktorių bendruomenei.
Ketvirtajame dešimtmetyje, kad ir kokio statuso būtų aktorius, jis likdavo beteisė studijos nuosavybė.
Ir kilnus brolių Warnerių gestas, kai jie paskolino O.de Havilland studijai MGM filmuotis „Vėjo nublokštuose“, jai atsirūgo: Warneriai iš septynerių metų kontrakto „išskaitė“ laiką, kurį aktorė sugaišo „Vėjo nublokštiems“, ir pareikalavo tą laiką atidirbti.
O.de Havilland pakėlė maištą ir padavė Warnerius į teismą.
Tai kainavo jai trejus metus draudimo dirbti pagal profesiją, bet galiausiai ji apgynė savo teises: jos precedentas tapo teismo sprendimo, garantuojančio kino aktorių profesines teises, pagrindu.
O.de Haviland dėka aktoriai išsilaisvino iš kino studijų vergovės.
Parengė Milda Augulytė
