Pastaraisiais metais režisierių itin graibstomas aktorius yra pelnęs bene visus svarbiausius Lietuvos kino ir teatro apdovanojimus.
2013 metais už vaidmenį Jono Vaitkaus režisuotame Rusų dramos teatro spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ jis buvo apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi. 2014 metais už antraplanį vaidmenį Mykolo Vildžiūno filme „Nesamasis laikas“ pelnė Sidabrinę gervę. 2018 metais „Kino pavasaryje“ buvo išrinktas geriausiu metų Lietuvos kino aktoriumi, o šįemet paskelbtas Metų scenos žmogumi.
V.Novopolskis ypatingų liaupsių sulaukė už pagrindinį vaidmenį latvių režisieriaus Jurio Kursiečio dramoje „Olegas“, kurios premjera įvyko pernai Kanų kino festivalyje.
Susiruošę statyti filmą apie emigrantą, sunkiai įsitvirtinantį Vakaruose, kūrėjai pagrindinio vaidmens atlikėjo ieškojo Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje.
Kartą aktorių atrankos direktorė pamatė 2014-aisiais statytą filmą „Nesamasis laikas“.
Latvių kūrėjai paprašė V.Novopolskio pačiam nusifilmuoti bandomąjį siužetą, o jį pažiūrėjęs režisierius pasakė: „Radome Olegą.“
Pagal tikrus faktus sukurtas filmas pasakoja emigranto iš Latvijos istoriją. Vyrui vietoj išsvajoto puikaus gyvenimo užsienyje tenka kęsti pažeminimus ir smurtą.
Pagrindinis herojus Briuselio priemiestyje nelegaliai dirba mėsininku, o po nelaimingo atsitikimo yra išmetamas į gatvę ir tampa kriminalinio pasaulio įkaitu.
„Olegas“ Lietuvoje bus rodomas nuo liepos 17 dienos.
– Kaip gyvenote per karantiną? – paklausiau V.Novopolskio.
– Buvo suplanuota reikšmingų darbų, viską teko atidėti.
Ilgus metus labai daug dirbau. Žinoma, tai man patinka. Tačiau per darbus nematydavau šeimos. (V.Novopolskis su žmona aktore 2017-ųjų Auksinio scenos kryžiaus laimėtoja 37 metų Jevgenija Gladij augina pusketvirtų metų dukrą Ievą. – Red.)
Tai buvo ilgiausios mano atostogos, nes nuo 2000 metų, kai įstojau į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, tiek nesu ilsėjęsis.
Galėjau daug dėmesio skirti dukrytei, tačiau turėjau ir kūrybinės veiklos. Rusų dramos teatras mūsų nepaleido, nuotoliniu būdu vyko repeticijos, dainavimo, judesio užsiėmimai.
Peržiūrėjau daug gerų spektaklių, skaičiau knygų. Kai supratau, kad per mažai judu, ėmiau sportuoti namie.
Labiausiai bijojau, kad po karantino visi darbai dubliuosis, teks verstis per galvą. Taip ir nutiko.
Spalį numatyta filmuoti režisierės Irmos Pužauskaitės vaidybinė juosta darbiniu pavadinimu „Devintas žingsnis“. Man skirtas pagrindinis anoniminio alkoholiko vaidmuo. Personažas turi paauglę dukterį, jų santykiai įtempti. Režisierius Lukaszas Twarkowskis Nacionaliniame dramos teatre statys spektaklį „Respublika“. Naujas repeticijų etapas prasidės rugpjūtį, premjera numatyta rugsėjo pradžioje.
Taip pat esu patvirtintas vaidmeniui švedų seriale. Tiesa, dar neaišku, kada jis bus filmuojamas.
Rugpjūčio mėnesį turėsiu repetuoti Rusų dramos teatre – Algirdas Latėnas statys spektaklį „Taika jums“ pagal Šolomą Aleichemą.
Kalbant apie karantino metu patirtą finansinį nuostolį, galiu pasakyti, kad mano poreikiai seniai yra nedideli. Dabar su šeima nuomojamės butą. Žmona taip pat yra Rusų dramos teatro aktorė. Kol kas nesiryžtame imti paskolos nuosavam būstui.
Mums su žmona pasisekė, kad esame etatiniai aktoriai, tad ir karantino metu kiekvieną mėnesį gaudavome algą. Ji, žinoma, nėra labai didelė, bet esame pripratę taip gyventi.
Galima prašyti valstybės paramos. Tačiau matau, kad neetatiniams kolegoms daug sunkiau, todėl nekilo ranka prašyti pašalpų.
– Iki karantino jums apdovanojimai biro vienas po kito, žengdavote raudonuoju kilimu. Ar skausminga viso to netekti?
– Raudonieji kilimai man niekada neteikė malonumo.
Išėjimas į sceną irgi nėra didžiausias malonumas. Man daug labiau patinka repetuoti, analizuoti. O vaidinimas spektaklyje yra mano tiesioginis darbas. Esu pasiruošęs, einu ir jį atlieku.
Žinomumas man nėra labai svarbus. Aš nesireklamuoju, niekam nesiperšu, niekur nelendu. Esu pasirinkęs tylų, ramų darbininko kelią.
Kai sąžiningai, pasiaukojamai dirbi ir būni pastebėtas, malonu. Tačiau suprantu, kad tam reikia ir sėkmės.
– Režisieriai jumyse mato dramatinį aktorių ir siūlo vaidmenis, gvildenančius socialines temas.
Kaip ruošiatės vaidmenims?
– Sulaukęs siūlymo suvaidinti anoniminį alkoholiką buvau nuėjęs į anoniminių alkoholikų susirinkimus.
Esu išklausęs paskaitą ta tema, buvau susitikęs su priklausomybės ligų gydytoja.
Kai apie kuriamus veikėjus pasisemi papildomos informacijos, vaidmeniu gali atskleisti kai ką įdomesnio, įpinti įvairių detalių.
Filmuojant „Olegą“ aš kelias dienas praleidau Širvintose esančiame mėsos išpjaustymo ceche – patyręs mėsininkas mane mokė šio darbo subtilybių.
Aš pats mėsos patiekalų nesu gaminęs. Kotletus pirmąkart kepiau per karantiną.
Kartais vaidmeniui nereikia specialiai rengtis, užtenka tų žinių, kurias gavau studijuodamas aktorystę.
– Aktoriams neretai tenka peržengti galimybių ribas, susidurti su režisieriaus pasiūlytais iššūkiais.
– Kai kūrėme filmą „Čia buvo Saša“, režisierius paklausė, ar laipynių parke galėčiau nušokti nuo 15 metų aukščio. (Šioje Ernesto Jankausko režisuotoje dramoje V.Novopolskis ir Gabija Siurbytė įkūnijo sutuoktinius, panorusius įsivaikinti mergaitę.
Tačiau atvykusiai į globos namus porai pranešama, kad jų laukia 12-metis berniukas Saša. – Red.)
Pasakiau, kad jei reikia, padarysiu. Bet tik vieną kartą. Pamenu, kaip rengiausi prisirišęs virve iš aukštai nušokti. Organizmas rėkė, kad tai pavojinga, savisaugos instinktas ėjo iš proto.
Pasakiau sau: „Man baisu, bet mano personažas visiškai nebijo. Jo artimam žmogui reikia pagalbos ir jis galvoja ne apie save.“
Toks psichologinis žaidimas su savimi padeda įveikti, atrodytų, neįveikiamas kliūtis.
Taip pat nutiko, kai filmuojant „Olegą“ man reikėjo lįsti į eketę ežere.
Režisierius Juris pats tai išbandė.
Jis pasakė, kad tai pavojinga, todėl bus tik du dubliai. Gydytojas paaiškino, kas bloga gali nutikti, taip įvarydamas man dar daugiau baimės.
Bet ir vėl susitariau ir su savimi, ir su savo personažu. Tada nusirengiau, atsistojau ant sniego ir įlindau į eketę.
Filme į ežerą paniręs mano herojus visomis išgalėmis stengiasi pramušti ledą ir išnerti į paviršių. Šis epizodas buvo filmuojamas baseine po vandeniu ir buvo kur kas sunkesnis.
Baseine temperatūra buvo 27 laipsniai. Lyg ir šilta. Bet po dešimties valandų vandenyje ima nevaldomai kalenti dantys.
Kai operatorius pamatydavo, kad žandikaulis per daug juda, pasiūlydavo pasišildyti. Įlįsdavau su visais drabužiais į karštą dušą minutei, bet netrukus pasigirsdavo: „Ar gali grįžti?“ Ir vėl nerdavau į vandenį.
Tamsiu brezentu uždengtame baseine su manimi buvo kaskadininkas. Jis turėjo vieną deguonies balioną sau, antrą – man.
Šiaip aš ramus, bet panėrus į uždarą gelmę smegenys iškart signalizuodavo pavojų. Išnirti į viršų negaliu, beveik nieko nematau, akyse juoda.
Iš baliono įkvėpęs deguonies, palaukdavau, kol iš kadro dings kaskadininkas, ir nekvėpuodamas vaizduodavau, kad iš visų jėgų daužau ledą virš savęs.
Pajutęs, kad jau tuoj uždusiu, pamodavau kaskadininkui, kad priplauktų su deguonies balionu. Jį gavęs kvėpuodavau kaip išprotėjęs, o tada vėl viskas iš naujo.
Tai kartojau tris kartus, o kai išnėriau, režisierius pasakė: „Tu ne į tą vietą beldei. Kartojam.“
Per pertraukas prodiuserė į akis lašindavo vaistų – chloras jas labai graužė. Guodžiausi, kad pamaina trunka 12 valandų, po kurių grįšiu namo.
Dvi savaites filmavome Belgijoje, lauke. Pūtė ledinis vėjas. Kažkas filmavimo aikštelėje paklausė, kur tualetas. Tada ir supratau, kad jau trečia diena dirbame, o aš nė karto jame nebuvau – ekstremaliomis sąlygomis smegenys prisitaikė prie aplinkybių ir išjungė tą poreikį.
Mes, aktoriai, nuo akademijos laikų išmuštruoti kaip kareiviai. Manau, jei pasakytų, kad reikia nusipjauti pirštą, paklausčiau – kurį.
Kaip minėjau, netrukus vaidinsiu anoniminį alkoholiką. Alkoholio nevartoju, bet jeigu dėl vaidmens reikėtų išgerti tiek, kad jausčiau pagirias, manau, sutikčiau.
– Į aktorystę jus pastūmėjo čekų filologija ir meilės trikampis.
– Baigęs vidurinę mokyklą nusprendžiau Vilniaus universitete studijuoti čekų kalbą. Tačiau mokslams koją pakišo meilės reikalai – įsimylėjau iš karto dvi merginas.
Įstrigęs meilės trikampyje aš apleidau studijas ir grimzdau į kankinančius apmąstymus.
Po pirmo kurso mečiau universitetą, nes nesusitvarkiau su tuo, kas su manimi vyko.
Vasarą paskambino mokyklos dramos būrelio, kurį buvau lankęs, vadovė. Ji pasakė, kad Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje renkamas rusų aktorių kursas.
Tai buvo likimas – toks kursas renkamas kas septynerius ar aštuonerius metus.
Aš įpratęs plaukti pasroviui, todėl pasakiau, kad galiu pabandyti. Įstojau, o puikūs dėstytojai sugebėjo mane sudominti ir privertė pasilikti.
– Jums pasisekė, kad jūsų kurso vadovė buvo režisierė Dalia Tamulevičiūtė.
– Mano įvairiapusiškumą labiausiai atskleidė ir amato išmokė režisierius J.Vaitkus, kai jau dirbau teatre.
O Dalia padarė kur kas reikšmingesnį dalyką. Magistro darbą sugalvojau rašyti apie savo kurso vadovę. Sužinojusi tai Dalia davė knygą „Pedagogikos poezija“ apie žinomą dėstytoją ir režisierę, Konstantino Stanislavskio mokinę Mariją Knebel. D.Tamulevičiūtė pas ją mokėsi.
Knygoje buvo vieno M.Knebel mokinio laiškas, skirtas jai. Autorius rašė, kad atėjęs į teatrą iš pradžių jis labai pyko ant dėstytojos, nes suprato, kad ji mokė kažkokių idealistinių dalykų, o amato neišmokė.
Tačiau vėliau amato jis išmoko ir suvokė, kad dėstytoja jam įskiepijo daug svarbesnes vertybes: atsidavimą profesijai, atsakingumą.
