Trečią sezoną kartu su Gidonu Šapiro-Bilu ir Ilona Juciūte-Čibirkiene laidą „Maisto kelias“ vedantis užsienietis gyvena Kaune, turi mylimąją matininkę Renatą Kundelytę (32 m.) ir devynių mėnesių sūnų Neidą, puikiai kalba lietuviškai, moka gaminti daugybę mūsų tautinių patiekalų.
Tačiau gyvenimo pradžia meilės į Lietuvą atviliotam vyrui nebuvo lengva. Reikėjo rasti darbą, priprasti prie klimato, maisto ir vietos žmonių, kurie jo atžvilgiu ne visada buvo draugiškai nusiteikę.
Dilanas pripažino, jog po skaudžių įžeidimų dėl tautybės ir odos spalvos pirmaisiais metais jam yra tekę netgi ašarą išspausti.
Praėjus beveik dešimtmečiui laidos vedėjas ir poilsio komplekso „Harmony Park“ restorane dirbantis profesionalus virtuvės šefas vis dar randa kuo stebėtis.
– Kaip iš tolimosios Šri Lankos atsidūrėte mūsų šalyje?
– Esu meilės emigrantas. Šri Lankoje susipažinau su lietuve, paskui kurią atsekiau į šią šalį.
Įsikūrėme Kaune, tačiau po poros metų mūsų keliai išsiskyrė. Po to sutikau merginą, su kuria dabar sieju savo gyvenimą.
– Kokie buvo didžiausi iššūkiai Lietuvoje?
– Kai atvykau, man keista atrodė beveik viskas. Šaltasis sezonas – tikras siaubas turbūt kiekvienam šrilankiečiui. Svetima kalba, kurios teko išmokti.
Tačiau bene labiausiai man nepatiko kai kurių žmonių požiūris. Prieš dešimt metų Lietuvoje užsieniečių, ypač tamsaus gymio kaip aš, buvo gerokai mažiau nei dabar.
Esu girdėjęs ne vieną įžeidžiančią frazę ir tyliai šnabždantis, ir garsiai man išrėžiant į akis, kad tokiems kaip aš Lietuvoje nėra vietos.
Prisipažinsiu, tuomet dėl tokių užgauliojimų teko net verkti.
– Ar bėgant metams lietuviai tapo labiau tolerantiški?
– Lietuvoje dabar gyvena daugiau užsieniečių nei anksčiau, o ir lietuviai daugiau važinėja po pasaulį. Todėl pasikeitė žmonių požiūris. Be to, ir mano gyvenimas kitoks.
Esu užsiėmęs, įgijau daugiau gyvenimiškos patirties, taip jautriai į viską nereaguoju.
Turiu šeimą, bičiulių, į kuriuos galiu bet kada kreiptis pagalbos.
Kai mane pradėjo rodyti per televiziją, atsirado darbo pasiūlymų.
Mėgstu pajuokauti, kad anksčiau aš turėjau ieškoti darbo, o dabar darbas manęs ieško. Kaip tikra televizijos žvaigždė galiu priimti arba atmesti pasiūlymus.
– Koks jums pasirodė lietuviškas maistas?
– Iš pradžių sunkiai suvokiau, kaip žmonės valgo tokį sunkų ir riebų maistą. Prisikirtęs cepelinų su spirgais ir grietine greitai apsunkdavau ir jusdavausi mieguistas.
Pamenu, stebėjausi, kad Lietuvoje vartojama tiek daug bulvinių, miltinių patiekalų, riebios mėsos, ypač kiaulienos, pieno produktų. Iki tol nežinojau grietinėlės skonio.
Tačiau dabar atsirinkau man patinkančius valgius. Mėgstu bulvinius blynus, plokštainius, varškėčius, apkepus, kai kuriuos mėsos patiekalus.
Maždaug kartą per mėnesį suvalgau cepelinų. Juos gaminti taip pat teko mokytis. Buvo ir nesėkmių. Pirmąkart jie man ištižo.
– Ar yra patiekalas, kurio paragavęs, daugiau niekada nenorėsite įsidėti į burną?
– Tai – vėdarai. Neįsivaizduoju, kaip jūs galite juos valgyti. Išvydęs, iš ko ir kaip jie gaminami, buvau šokiruotas.
Esu girdėjęs ir apie kraujinius vėdarus, kurių nesu ragavęs, bet tikiuosi, kad ir niekada neteks to daryti.
– O kuo išsiskiria Šri Lankos virtuvė?
– Šrilankietiški patiekalai liesesni, mažiau aštrūs, naudojami kitokie prieskoniai – daug cinamono, kardamono, šviežių karių lapų, ciberžolės.
Ten valgoma daug jūrų gėrybių, žuvies, rudųjų ryžių. Daug kas gaminama su šviežiu, ką tik nuskintų kokosų pienu.
– Mylimąją lepinate paties gamintais šrilankietiškais valgiais?
– Šrilankietišką maistą stengiuosi gaminti dažnai. Jį Renata mėgsta. Tokiu maistu pavaišinu draugus.
Bet norint paruošti tikrą šrilankietišką patiekalą, reikia sulaukti ir siuntinio su prieskoniais iš mano mamos. Tokių prieskonių, kokių reikia tradiciniams mūsų valgiams, Lietuvoje nėra.
– Kaip tapote laidų apie maistą vedėju? Ar anksčiau turėjote ką nors bendro su televizija?
– Jokiu būdu. Mane pakvietė prodiuserė Vaida Skaisgirė. Ji nutarė surinkti visiškai skirtingų žmonių komandą.
Aš buvau pasirinktas dėl to, kad esu užsienietis virėjas, kuriam viskas smalsu, ir kuris laidoje gaminamus patiekalus gali praturtinti savais egzotiškais receptais.
– Kaip jus priėmė laidos kūrimo komanda?
– Esame kolegos, nors kad teisingai ištarčiau šį žodį, man reikėjo kaip reikiant pasistengti. Dabar kvatojuosi prisimindamas, jog vis vadindavau juos kolegijomis.
Ne visus žodžius man paprasta ištarti lietuviškai. Kai scenarijus būna sudėtingesnis, man reikia pagalbos.
Su laidos vedėjais ir kitais darbuotojais sutariame kaip šeima.
Prisimenu, kaip pirmą sezoną prieš kameras tirtėdavau. Esu virėjas, o ne laidų vedėjas. Šįmet viskas paprasčiau, esu mažiau įsitempęs.
– Kurdami laidą daug keliaujate po Lietuvą. Kurio regiono valgius išskirtumėte?
– Aišku, Žemaitijos. Į šį kraštą vien nuvažiavęs jaučiuosi išskirtinai, nes suprasti žemaitišką šnektą man tikrai labai sunku.
O kai pradedu ragauti žemaitiškus patiekalus, lieku dar labiau nustebintas. Jie labai sotūs, neįmantriai ruošiami ir tiekiami, tačiau skanūs.
Esu valgęs „cibulienės“, kastinio su bulvėmis, šiupinio su kiaulės uodega ir daugybės kitų.
Jei ne ši laida, tiek Lietuvos ir gastronominių ypatumų nebūčiau matęs.
„Maisto kelias“ man parodė, kokia įdomi ir įvairi yra Lietuva.
