„Esu degtukas ir man labai nepatinka, kai prarandu ramų temperamentą ir pakeliu balsą“, – prisipažino ji.
Muzikinės karjeros pradžioje M.Pundziūtė-Monique buvo kukli mergina, kuriai, vos sulaukusiai septyniolikos, atsivėrė didžioji muzikos scena.
Ir nuo pirmojo pasirodymo televizijoje ji akivaizdžiai neleido laiko veltui, mažais žingsneliais ėjo pirmyn.
„Pagaliau baigėsi karantinas, kai buvo apėmęs liūdesys ir tamsuma. Dabar, atrodo, pasirodė šviesa tunelio gale: neseniai pranešė, po kiek žmonių galės dalyvauti renginiuose. Labai laukiu koncertų“, – 2TV laidoje „Pagaminta Lietuvoje“ džiaugėsi „Make Me Human“, „Nenoriu grįžt namo“, „Dviese“ ir kitų žinomų dainų atlikėja.
– Kaip atėjote į muziką? Nuo ko pradėjote? – pasiteiravo Monique laidos vedėja Marija Silickaja.
– Į muzikos kelią veda daug takelių. Pirmiausia – supratimas, kad nori tapti dainininke, toliau – debiutas scenoje, po to – koks nors realus žingsnis, kurį žengi dėl to, kad publika tave išgirstų.
Turbūt polinkis į profesiją geriausiai atsiskleidžia vaikystėje. Jeigu su šukomis maiviausi prieš veidrodį, tikriausiai buvo galima nuspėti, kad norėsiu būti dainininkė.
– Ar jūsų tėvai kaip nors susiję su muzika?
– Visai ne. Mama susijusi su daile ir nieko bendra su muzika niekada neturėjo. Aš vienintelė tokia iškritusi iš medžio. Dar brolis mano pėdomis pasekė ir pradėjo dainuoti – pasirodo, jis turi nuostabų balsą.
Bet matau, kad jis susiduria su tokiomis pat problemomis, su kokiomis aš susidūriau karjeros pradžioje: baimė, neužtikrintumas.
Tai normalu, kol žmonės tavimi nesusižavi, tavęs nepamilsta ir kol tu pats nepakyli į sceną ir neparodai, kad norėtum tos meilės.
– Kada supratote, kad jūs irgi tos meilės norite?
– Kai gavau dovanų Celine Dion kompaktinę plokštelę – tuomet man buvo šešeri ar septyneri metai. Tada ir supratau, kad šukos yra mano mikrofonas, veidrodis – mano kamera ar žiūrovai.
Vėliau atsirado internetas, „YouTube“. Pradėjau žiūrėti ne filmukus, kvailų laisvalaikio nuotykių vaizdo įrašus, o koncertus, gilintis į Bryano Adamso, Mariah Carey, Christinos Aguileros kūrybą – visi šie atlikėjai kurstė mano norą dainuoti.
Dabar mano orientyras, ko gero, – Dua Lipa.
– Kaip ryžotės dalyvauti TV projekte „X faktorius“, kuris ir tapo jūsų didžiuoju startu?
– Tuo metu mokiausi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje vokalo pedagogės Marijos Monikos Dičiūnės klasėje. Kartą po pamokos su drauge pasilikome pasikalbėti. Draugė pasakė, kad norėtų dalyvauti „X faktoriuje“. Dėstytoja paklausė, kodėl to nedarau aš.
Neturėjau, ką atsakyti. Tuomet pagalvojau: jei nėra atsakymo „ne“, vadinasi yra „taip“. Nuėjau ir užpildžiau paraišką.
Dabar esu labai dėkinga tiems žmonėms, kurie tuomet buvo šalia ir mane paakino dalyvauti.
– Kokie jausmai lydėjo per atranką? Norėjote tik pasirodyti ar buvote apsisprendusi: jeigu jau einu, tai tik laimėti?
– Laimėti? Ne. Susidūriau su tuo pačiu, su kuo dabar susiduria mano brolis, – neužtikrintumu. Nežinojau, ar įveiksiu pirmąją atranką.
Žinojau, kad pataikau į natas, turiu šiokį tokį išsilavinimą, bet šimtą kartų pavyzdžiais įrodyta, jog vien balso toli gražu neužtenka. Reikia dar turėti kai ko, kas užkabintų žiūrovą, paliktų prisiminimą.
Labiausiai jaudinausi dėl kalbėjimo prieš teisėjus: kas ko manęs klaus? Iki tol nebuvau davusi nė vieno interviu, nebuvau šnekėjusi prieš kameras.
Iki šiol primenu tą jausmą, kai vos nealpstu prieš lipdama į sceną ir man atneša vandens buteliuką, kad tik atsigaivinčiau.
– Atsimenate tą jausmą, kai supratote, jog esate konkurso nugalėtoja?
– Prireikė geros savaitės, kad tai įsisąmoninčiau. Bet net ir po savaitės nelabai supratau, ką reiškia sąskaitoje turėti didžiulę sumą, žmonių dėmesį ir meilę, tam tikrą gerbėjų būrį.
Žmonių dėmesys manęs negąsdino. Atvirkščiai, buvo malonu, šilta, gera. Ir iki šiol malonu, kai prie manęs gatvėje ar kitur prieina žmonės, pasisveikina, ko nors paklausia.
– Jūsų prodiuseris – Romas Michailovskis. Jis nurodo, kaip turite atrodyti, ar viską kuriate kartu?
– Dar prieš susipažindama su Romu buvau nusidažiusi plaukus mėlyna spalva, bet šiaip jau visa, ką sukūrėme, – mūsų dviejų ir tų žmonių, kuriuos pakviečiame prisidėti – kompozitoriaus Vytauto Bikaus, choreografo Šarūno Kirdeikio darbas.
Po pažinties mūsų keliai galėjo ir išsiskirti, bet pradėjome bendrauti ir supratome, kad mūsų požiūriai daug kuo sutampa. Mes netgi žinome, ką norėtume pakeisti Lietuvos muzikos pasaulyje.
Ypač gerai sutarėme dėl muzikinių klipų: davėme sau žodį, kad ne vaikysimės pinigų, o stengsimės pateikti kuo kokybiškesnį produktą.
Aišku, žinojome, kad aš nauja atlikėja ir reikės investicijų, bet kai dirbi sąžiningai, jos pamažu atsiperka.
– Iš kur atsirado šokiai? Jūs dabar labai judri scenoje, o buvote tyli, rami mergaitė.
– Į konkursą „X faktorius“ atėjau labai kompleksuodama, užsidariusi. Vienas gražiausių dalykų, kurį pavyko pasiekti dirbant su Romu komandoje, – laisvumas ir atsidavimas sau.
Supratau, kad turiu medinukės rankas, kojas ir jokios plastikos, bet labai norėjau tai pakeisti.
Su kiekvienu koncertu pradėjau laisviau judėti ir tada supratau, kad nebenoriu užlipusi ant scenos nežinoti, ką darau. O mano puiki komanda palaikė ir ragino eiti į priekį.
– Ar persirgote žvaigždžių liga?
– Per kelerius pastaruosius metus supratau, kad žvaigždžių liga pavojinga, ypač – mano amžiaus žmonėms. Mačiau, kaip jauniems vaikinams ir merginoms ši liga visus planus sujaukė ir absoliučiai viską sugadino.
Bet aš atradau vaistą, kad sužvaigždėjimas neaplankytų arba aplankytų kuo rečiau. Tai yra vertinimas. Šiandien supa šlovė, bet ji yra labai trapi. Jeigu jos nevertinsi, kaip mat suduš.
Turi vertinti gerbėjus, sceną, koncertus, interviu, nemanyti, kad tai savaime suprantamas dalykas. Kol tai vertinsi, žvaigždžių liga nesirgsi.
– Jūs turite daug klipų, kai kurie jų siekia net septynis milijonus peržiūrų. Kuris klipas jums pačiai įsimintiniausias?
– Klipai reikalauja ir išskirtinių gebėjimų, ir nuolatinių naujovių, tobulėjimo.
Pavyzdžiui, dabartinis klipas privertė mane užlipti ant riedučių ir išmokti jais važinėtis, kitas privertė išmokti minutę išbūti po vandeniu, nors ir pavadintas „Virš vandens“, klipas „Nenoriu grįžt namo“ susijęs su gamtos išbandymais – nuvykome į kalnus, o ten užklupo didžiulė audra.
Atsimenu, kad gražiausias garsas, kurį galėjau įsivaizduoti, – minios ūžimas, mano vardo skandavimas.
Iki gyvenimo galo mano oda šiurps nuo to jausmo, kai stoviu užkulisiuose, po minutės eisiu į sceną, o minia skanduoja: „Monique, Monique, Monique!“
Ak, tas kurtinamas garsas, ypač kai būna didžiulė žmonių minia! Tai – neapsakomas jausmas!
„Turi vertinti gerbėjus, sceną, interviu, nemanyti, kad tai savaime suprantamas dalykas. Kol tai vertinsi, žvaigždžių liga nesirgsi.
Parengė: Milda Augulytė
