Daug metų puoselėjama sodyba Širvintų rajone H.Mackevičiui – ramybės oazė ir įkvėpimo šaltinis.
Čia humoristas stengiasi praleisti kuo daugiau laiko – nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens.
Šiemet į sodybą jis išvyko likus dviem dienoms iki karantino.
Čia dirbo nuotoliniu būdu, tvarkė ūkį ir prižiūrėjo po žiemos atsigaunančius vaismedžius.
– Koks šiemet bus gėrybių derlius? – paklausiau H.Mackevičiaus.
– Obuolių, kriaušių, persikų, slyvų bus sočiai. Šiemet auga viskas, prie ko prisilieti.
Trešnės ir vyšnios truputį apšalo, todėl nusprendžiau tuo negausiu derliumi pasidalyti su paukščiais – nerišau tinklų.
Gal jie ir man truputį uogų paliks. Sodo gėrybėmis dalijuosi su draugais, kolegomis.
Gyvenime nė vieno savo derliaus kilogramo nesu pardavęs. Rudenį kontoroje visada stovi dėžės su obuoliais.
– Kaip išmokote sodininkauti?
– Mano ranka lengva. Tai atsirado su amžiumi.
Sodininkystė – geras pomėgis dėl to, kad yra lėtas. Su metais žmogus nustoja skubėti, strimgalviais nesiekia rezultato.
Šį sodą pasodinau 2010 metais. Kai kas neprigijo – padariau kai kurių klaidų, teko taisyti. Dabar jis yra pačiame gražume.
Darbo prie vaismedžių nėra labai daug. Turiu jų gal 100 vienetų. Ir kasdien prie jų krapštausi su malonumu.
Džiaugiuosi, kad man pavyko surinkti įdomią kolekciją. Turiu daug lietuviškų obuolių veislių, kriaušių – nuo ankstyvųjų iki vėlyvųjų. Šalia jaunų medžių įsikomponavo ir seni, kuriuos gražiai nugenėjau.
Tad tikiuosi, kad dar dešimt metų jie man palaimingai oš.
– Kaip sodyboje prabėga įprasta diena?
– Iš esmės viskas priklauso nuo oro. Šiandien nėra labai karšta, todėl netrukus planuoju eiti pagenėti kriaušių.
Per karščius porą valandų dirbu anksti ryte, tada dieną tinginiauju, o vakare einu pasivaikščioti į mišką.
Kasdien dvi tris valandas praleidžiu miške. Kartais vaikštau su šunimi, kartais – vienas.
– Sodininkauti mėgote nuo jaunystės?
– Tai yra mano anapilin išėjusio uošvio sodyba. Mes su žmona Elvana ją paveldėjome.
Kai man buvo kokie 25 metai, tikrai nemaniau, kad būsiu savanoris sodininkas.
Vaikystėje pas senelius kaime buvau spaudžiamas prie žemės ūkio darbų. Uogų rinkimas, daržų ravėjimas buvo didžiausias košmaras.
Kai iš žmonos tėvų gavome sodybos valdymo teises, pirmaisiais metais visus daržus užsėjome žole.
Dabar daržų po truputį ir vėl atsiranda. Jais rūpinasi Elvana. Aš juokauju, kad žmona rūpinasi viskuo, kas ant žemės, aš – medžiais.
Turime tris vaikus – dvi dukteris ir sūnų. Jie padeda ūkyje, gal ne tiek daug, bet pasakau – ir padaro.
Tikriausiai jiems dar neatėjo laikas sodininkystę įtraukti į savo pomėgių kolekciją.
– Kaip sekėsi per karantiną kurti siužetus „Dviračio žinioms“?
– Karantinas parodė, kad mano darbe daug dalykų galima daryti per atstumą.
Gelbėja tai, kad mūsų kolektyvas yra susicementavęs – žmonės dirba po 10–15 metų.
Man nebūtina jiems lipti ant galvos ir nurodinėti, ką turi daryti.
Tad gali būti, kad vasarą ir toliau nemažai dirbsime nuotoliniu būdu.
– Gal gamtoje apima didesnis kūrybinis įkvėpimas?
– Kažkada įdomiausius dalykus sugalvodavau važiuodamas troleibusu, o dabar geriausios mintys ateina vaikštant po mišką ar genėjant vaismedžius.
Mes dabar šešiese kuriame scenarijus. Dažnai būna taip, kad kolega atsiunčia tekstą, aš atsisėdu ant kelmo, mobiliajame telefone jį suredaguoju ir išsiunčiu artistams.
– Kaip pasiskirstote darbais?
– Čia nėra taisyklių. Vienoje laidoje panaudojama daugiau mano idėjų, kitoje – kitų kolegų.
Skaitome laikraščius, portalus, pareiškimus internete.
Reikia sekti informacijos pulsą, bet pasaulis nesugriūva, jei nueinu pusvalandžiui į sodą pagenėti medžių.
Grįžtu, atsisėdu prie kompiuterio, paskaitau, kas vyksta.
Tada nueinu paravėti daržo, vėl pasidomiu įvykiais. Nebūtina nuolat sėdėti įsikniaubus į informacinius kanalus.
– Ar šeimos nariai kūrybiniam procesui daro kokią nors įtaką?
– Daugiausia idėjų man pamėtėja mama. Ji žiūri visas „Dviračio žinių“ laidas, nurodo klaidas ir iš tikrųjų pasako labai įdomių, protingų dalykų.
– Ar egzistuoja lietuviškas humoras?
– Į šį klausimą galiu atsakyti dvejopai: kad turime savitą humorą ir kad neturime. Abu variantai teisingi.
Kažkada radijuje gavęs šį klausimą pasakiau: „Meskime monetą. Jei iškris herbas, sakysime, kad nėra lietuviško humoro, o jei skaičius – yra.“
Tad į tuos klausimus aš kartais atsakau vienaip, kartais – kitaip. Kadangi dabar neprisimenu, kokiam atsakymui turėtų būti eilė, susilaikysiu.
– Ar vaikystėje buvote rimtuolis, ar linksmuolis?
– Aš mokiausi labai gerai, bet mėgdavau ir pachuliganavoti, nebuvau labai „sušukuotas“ vaikas.
Visada mokėjau pasakoti istorijas ir buvau fantazierius, kaip sakydavo mano mama. Bet kad tapsiu humoristu, tikrai nemaniau.
– Į televiziją jus atvedė atsitiktinumas. Norėjote tapti gydytoju, bet porą kartų neįstojote. Trečiu bandymu patekote į odontologiją. Baigėte tris kursus ir išėjote kurti humoro laidos. Ar nesigailite, kad netapote tokios paklausios ir gerai apmokamos profesijos atstovu?
– Tiesą sakant, mano regėjimas silpnas. Tad, matyt, gerai, kad aš ne odontologas. Įtariu, kad laikui bėgant nebūčiau galėjęs dirbti to darbo.
Kai po trečio kurso išėjau akademinių atostogų ir surizikavau ateiti į televiziją, tris mėnesius apie tai nedrįsau pasakyti tėvams.
Tuo metu dar turėjau vilties, kad po kurio laiko grįšiu tęsti studijų. Bet įvyko, kaip įvyko.
– „Dviračio žiniose“ esate sukūręs kelis personažus.
– Senais laikais buvau šiek tiek stambesnis.
Kadangi tarp artistų apkūnių yra nedaug (nes jie paprastai turi būti labai geros fizinės formos), kartais man tekdavo visokius storulius vaidinti.
Viename siužete su Rolandu Kazlu vaidinau kunigą. Bet man reikėjo tik pastovėti.
Vaidinu gana blogai, mėgėjiškai ir seniai to nedariau.
Bet jei reikėtų, galėčiau nors rytoj stoti prieš kameras ir suvaidinti ką nors nesudėtinga.
– Ar tiesa, kad kartais idėjas siužetams susapnuojate?
– Būna, naktį prabundi ir sugalvoji ką nors.
Tik visada reikia užsirašyti, kitaip mintys paspruks ir nieko neprisiminsi. Tokiu atveju man labai padeda išmanusis telefonas.
– Neretai manoma, kad humoristai vos ne kiekvienoje situacijoje pokštauja.
– Stengiuosi nebūti kompanijose, kur reikia ką nors iš savęs laužti.
Kadangi daug laiko praleidžiu kaime, čia neužklysta nepageidaujamų svečių.
