Teta Beta – taip iki šiol B.Lukošiūtę-Stankevičienę vadina net penkiasdešimtmečiai.
Nuo 1975-ųjų pusę devynių vakaro paklausyti jos skaitomų pasakų prie televizijos ekranų sugužėdavo kone visi šalies vaikai. Todėl ji visiems ir išliko Teta Beta.
„Taip, televizija žmogų išgarsina, sukuria įvaizdį, padaro atpažįstamą“, – pritarė B.Lukošiūtė.
Žinomumas jos visiškai nevargina. Atvirkščiai, ji laiminga, kad net nepažįstami žmonės su ja sveikinasi, pasako gerą žodį – laidos vedėjui ar rengėjui tai brangus ir mielas atlygis.
Paklausta, kaip pasakos atėjo į jos gyvenimą, Bernadeta prisipažino, kad pati užaugo be jų – jos vaikystėje skaityti pasakų prieš miegą mados nebuvo.
„Aš esu iš tos kartos, kuri užaugo gamtoje, lauke. Mano vaikystė prabėgo Viduklės miestelyje.
Turėjau daug draugų, augome kaip kumeliukai lakstydami po laukus: važinėdavome dviračiais, žaisdavome sviediniu, karstydavomės po medžius, taškydavomės upėje, žiemą lėkdavome rogėmis nuo kalvų.
Uogaudavome, grybaudavome, riešutaudavome. Žinoma, ir tėvams ūkyje padėdavome.
Bet, būdavo, greitai greitai nuravi, sugrėbi, surenki obuolius ir vėl bėgi į lauką, į nuotykius“, – prisiminimais dalijosi moteris.
Kaip pati prisipažino, skaityti knygas pradėjo gana vėlai ir pirmoji lektūra buvo ne pasakos, o paauglių literatūra – Marko Twaino „Tomo Sojerio nuotykiai“, „Heklberio Fino nuotykiai“, Thomo Mayne’o Reido „Raitelis be galvos“.
Užtat vėliau ji tapo tikra knygų rijike – skaitė ir tebeskaito daug, domisi ne tik proza, bet ir poezija, turi mėgstamų ir vyresniosios kartos, ir šiuolaikinių autorių.
Į radiją B.Lukošiūtė atėjo nebaigusi aktorystės mokslų to meto Konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) – 1969 m. laimėjo radijo diktorių konkursą.
Paskui buvo pakviesta vesti TV laidos „Labanakt, vaikučiai“, kuri tapo neatsiejama jos įvaizdžio dalimi.
Teta Beta tapo tikru vaikų autoritetu.
Mamos siųsdavo jai laiškus, prašydamos iš televizijos ekrano pasakyti vaikams, kad reikia valgyti manų ar grikių košę, kad užaugtų sveiki ir stiprūs – mat mamų ar senelių vaikai nepaiso, o štai Tetos Betos žodis – šventas.
Pati B.Lukošiūtė šių nuopelnų kratosi – girdi, ji buvo tik laidos vedėja, o visą jos turinį parengdavo redaktoriai. Jie ir laiškus skaitydavo, ir atsakymus siųsdavo, ir patarimus bei pamokymus suformuluodavo.
Bet mums juk niekas nedraudžia manyti kitaip, juolab kad be laidos vedėjos gebėjimo bendrauti su žiūrovais, jos šilumos, švelnumo, malonaus balso „Labanakt, vaikučiai“ gal ir nebūtų turėjusi tokio pasisekimo.
Tą bylojo ir vėlesnė laida „Tetos Betos viktorina“, transliuota per radiją daugiau kaip du dešimtmečius. Čia B.Lukošiūtė buvo visavertė šeimininkė ir taip pat pelnė jau kitos kartos vaikų autoritetą.
„Laida buvo skirta visai šeimai, transliuota sekmadienį dešimtą valandą, kai šeimos sėda savaitgalinių pusryčių.
Pastaruoju metu vos ne kiekvieną sekmadienį man paskambindavo penkiametė Rožė ir mes vis pasikalbėdavome apie pusryčius“, – šiltais santykiais su klausytojais džiaugėsi B.Lukošiūtė.
