Nemažai vaidmenų televizijoje, kine ir teatre sukūrusi V.Lisikaitė daugiausiai žinoma kaip komedijų aktorė.
Žiūrovai ją yra įsidėmėję iš serialų „Meilė kaip mėnulis“ (rež. Kęstutis Jakštas), „Rezidentai“ (rež. Ramūnas Rudokas), „Turtuolis vargšas“ (rež. Andrius Žiurauskas), filmų „12 kėdžių“ (rež. Algis Ramanauskas), „Pats sau milijonierius“ (rež. Tadas Vidmantas).
Išraiškingų veido bruožų ir gracingų kūno formų aktorė dažnai įkūnija turtingų vyrų viliotojas.
– Šis laikas daug kam nelengvas. Kai kurie menininkai dėl darbo ir pinigų stygiaus mąsto apie žemiškesnes profesijas. Su kokiais iššūkiais susiduriate jūs?
– Karantinas aktoriams kirto skaudžiai, nes mūsų darbas susijęs su tiesioginiu bendravimu, viešais renginiais.
Kai tai prarandi, ne tik netenki pajamų šaltinio, bet ir negali savęs realizuoti. Vis dėlto karantinas – puiki proga paieškoti savęs kitose srityse. Tiesa, aš savęs per daug nespaudžiu.
Pasitikiu likimu. Kita vertus, kišenėje turiu atsarginį planą – prireikus galėčiau dirbti grožio srityje.
– Žinau, kad mokate priauginti blakstienas, gaminti rankdarbius. Kažkada turėjote kačių veislyną. Papasakokite apie jį.
– Viskas prasidėjo nuo negrynaveislės britų trumpaplaukės katytės, kurią studijų metais padovanojo mano vaikinas.
Po kelerių metų atsitiko nelaimė ir jos netekome. Man labai skaudėjo širdį. Nuvykau į parodą ir įsigijau naują augintinę. Kadangi ji buvo grynaveislė su dokumentais, nusprendžiau atidaryti veislyną.
Man puikiai sekėsi – visada gimdavo labai gražūs, sveiki ir aukščiausius reikalavimus atitinkantys kačiukai. Parodose prie mūsų narvelių nutįsdavo eilės.
Tai truko septynerius metus. Šis darbas reikalauja nemažai laiko, pastangų ir psichologinės stiprybės.
Su kačiukais – kaip su savo vaikais. Nerimaudavau, kad jiems bedūkstant kas nors nenutiktų. Kai kuris nors susirgdavo, iš karto lėkdavau pas veterinarus.
Kadangi kačiukai vėliau turėdavo atitekti kitiems žmonėms, suprasdavau, kaip svarbu prie jų neprisirišti. O tai būdavo sunku – jie tokie meilūs, noriai bendraujantys su žmonėmis.
Todėl nutariau tuo nebeužsiimti.
– O kaip ėmėtės gaminti baldus?
– Aš visada mėgau įvairiausius rankdarbius. Man patinka piešti, dažyti, megzti, nerti, gaminti papuošalus, atnaujinti rūbus, remontuoti kambarius, atnaujinti baldus.
Studijuodama gyvenau studentų bendrabutyje. Kaip žinote, prieš 10 metų būdavo baisūs.
O man norėjosi gyventi kaip galima jaukiau.
Tad sukdavomės, kaip išmanėme, ir perdarėme baldus.
Baigusiai studijas tekdavo nuomotis pačius pigiausius butus, o šeimininkai leisdavo juos atnaujinti.
Tad nuomojamus butus vieną po kito ir atnaujindavau taip, kaip man patikdavo. Aš „kaifuoju“, kai galiu iš senų, net mirusių daiktų padaryti ką nors naujo.
Paskutiniai tokie mano darbai buvo tada, kai gyvenau Atėnuose. Ten ne tik baldus buvau pasigaminusi, bet ir visą butą suremontavau – atnaujinau ir sienas, ir grindis.
Grįžusi į Lietuvą dar neturėjau progos šioje srityje pasireikšti.
– Žinau, kad Atėnuose praleidote metus. Ką ten veikėte?
– Norėjau pailsėti nuo blogo lietuviško oro, mažo krašto rutinos, kai kurių toksiškų žmonių. Norėjau atsitraukti ir į viską pažvelgti iš šalies.
Šiuo savo žingsniu esu labai patenkinta. Per metus pailsėjau, gerai praleidau laiką, pakeliavau.
Žinoma, grįžau bijodama, ar rasiu sau vietą Lietuvoje.
Teko iš naujo ieškotis darbų. Po truputį ėmiau įsivažiuoti, bet prasidėjo koronaviruso pandemija.
– Ką veikiate per karantiną?
– Perskaičiau daug sveriančias knygas, kurių negalėdavau pasiimti į kelionę.
Taip pat atradau kokybiškų serialų. Ėmiau labiau domėtis sveika mityba. Socialiniuose tinkluose prisijungiau prie įvairiausių grupių: sodininkystės, sveikos mitybos, sporto aistruolių, ekologijos.
– Merginos paprastai stengiasi paryškinti moteriškumą, seksualumą, nemažai investuoja į grožio procedūras. Jūs kratotės koketiškos, seksualios merginos etiketės.
– Nelaikau savęs išskirtine ar ypač gražia. Mano tipažas – stereotipinis: šviesūs, ilgi plaukai, mėlynos akys, smulki nosis, didelės lūpos.
Toks įvaizdis formuoja ir vaidmenų pasiūlą. Prisipažinsiu, dėl lengvesnio žanro vaidmenų tenka ir pakovoti, ir pykti, ir liūdėti.
Aktorių Lietuvoje „iškepama“ daugiau, nei reikia mūsų mažai šaliai.
Tačiau per pastaruosius kelerius metus filmų Lietuvoje kuriama vis daugiau. Tad yra tikimybė, kad ateityje turėsiu galimybių pasireikšti ir kitokių žanrų vaidmenyse.
Ar ši profesija pateisino lūkesčius? Tiesą sakant, stodama į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją apie perspektyvas daug negalvojau.
Mano tikslas buvo daryti tai, kas patinka. Ar dabar dėl pasirinkimo gailiuosi? Ne. Viską daryčiau taip pat. Nors studijų metais nebuvo lengva.
Atvykau į Vilnių iš Joniškio. Buvo vieniša ir nejauku.
Tada neturėjau gero skonio pajautos niekam – nei madai, nei muzikai, nei menui.
Iš pradžių teko atlaikyti studentų pašaipas ir dėl išvaizdos, ir dėl joniškietiškos tarmės, tačiau laikui bėgant išsikovojau savo vietą.
Sunkumai mus formuoja ir paverčia įdomesniais žmonėmis. Esu patenkinta tuo, kas esu ir kas dedasi mano galvoje.
– Ar mėgstate į save žiūrėti TV ir didžiajame ekrane?
– Jei nori tobulėti, būtina žiūrėti į save ekrane. Man tai nėra lengva, tačiau stengiuosi mokytis iš kadrų, kuriuose sau nepatinku.
– Renginiuose įprasta jus matyti su ryškiu makiažu, seksualiais drabužiais. O jūsų feisbuko paskyroje neseniai pasirodė nespalvotos nuotraukos, kuriose esate kitokia – mąsli, dramatiška, vilkite beveik beformius drabužius.
– Šiose nuotraukose ir esu tikroji aš. Jas padarė talentinga bendrakursė Jovita Balčiūnaitė. Ji moka fotografijose atskleisti žmonių esybes.
Panašiai aš atrodau ir kasdieniame gyvenime, tad dažnai manęs daug kas neatpažįsta gatvėje, nes pripratę ekranuose matyti ryškai išdažytą ir aprengtą „fyfiškais“ drabužėliais.
O iš tiesų dažnai net apsipirkinėju vyrų skyriuose – labai gerų drabužių ten randu.
