Jis yra vaidinęs su Sylvesteriu Stallone, Alainu Delonu, Richardu Burtonu, Burtu Lancasteriu ir daugeliu kitų įžymybių.
Iš Bildenių kaimo (Tauragės r.) kilusio aktoriaus G.Mikellio gyvybė užgeso gegužės 12 d. Londone.
„Jis visada norėjo grįžti į Lietuvą. Netgi klausinėjo, gal žinau kokius globos namus, kur galėtų apsigyventi“, – prisiminė 10 metų su aktoriumi bendravusi Z.Čepaitė.
– Kaip susipažinote su G.Mikelliu?
– Kartą Vasario 16-ąją Lietuvos ambasados Londone surengtame priėmime buvau supažindinta su žmogumi, kuris buvo man pristatytas kaip lietuviška legenda. Mes akimirksniu susidraugavome.
Po kiek laiko parašiau apie jį straipsnį, vėliau dar kelis. Dar po kiek laiko išsiaiškinome, kad mes kilę iš to paties Tauragės rajono, mūsų tėviškes skyrė dešimt kilometrų.
Aš žinojau tas vietas, kur praėjo jo vaikystė, ir tai mus suartino. Pradėjome nuolat bendrauti.
Paskutiniais gyvenimo metais jam jau reikėdavo pagalbos. Nupirkdavau produktų ir ką nors pagamindavau.
Jis pasiilgdavo ir lietuviško maisto, tad išvirdavau barščių, balandėlių, net cepelinų – žemaitiškų, iš virtų bulvių ir su varške, tokių, kokius virdavo jo mama.
Gyvendamas globos namuose jis buvo viskuo aprūpintas, bet vis vien atnešdavau jam bulvinių blynų su spirgučių ir grietinės padažu.
O kai kartą paklausiau, gal norėtų tikrų kaimiškai rūkytų lašinių, prie jų dar paprašė juodos kaimiškos duonos ir raugintų agurkų.
– Jis iš Lietuvos išvyko dar būdamas vaikas?
– J.Mikelaitį iš Lietuvos tėvai išsivežė dar prieš karą. Šeima turėjo nedidelį ūkį, kuriame dirbo keli samdiniai. Todėl kai atėjo sovietai, išgirdo, kad yra įtraukti į tremtinių sąrašus.
J.Mikelaičio motina turėjo vokiško kraujo ir nors nė vienas vokiškai nekalbėjo, visa šeima gavo leidimą išvykti į Vokietiją.
Mažai kas žino, kad pagal Molotovo-Ribbentropo sutartį visiems sovietų okupuotų teritorijų gyventojams, galintiems teisiškai įrodyti, kad yra vokiečių kilmės, buvo leidžiama išvykti į Vokietiją.
J.Mikelaitis prisiminė, kad jų kelionė nebuvo malonesnė nei vežamųjų į Sibirą – tie patys krovininiai vagonai. Tiesa, maisto duodavo.
Kai prasidėjo karas, tris vyresniuosius jo brolius pašaukė į vokiečių armiją. Po karo visi trys apsigyveno Vokietijoje.
Jurgiui buvo septyniolika, kai jis vienas išvyko į Australiją, o vėliau ten persikėlė visa šeima – ten tuo metu buvo darbo.
– Kokia kalba jūs bendravote?
– Jurgis kalbėjo malonia lietuvių kalba – žodžius tardavo labai švelniai ir dainingai. Bet lietuviškai kalbėdavo tik apie savo vaikystę.
Apie jo jaunystę ir profesinę karjerą kalbėdavomės angliškai.
– Ar jis Jungtinėje Karalystėje buvo žvaigždė?
– Anglijoje jis buvo žinomas septintąjį, aštuntąjį, truputį devintąjį dešimtmečiais. Vaidino daugelyje filmų, keliuose populiariuose serialuose.
Sakyčiau, vienu metu buvo ryški žvaigždė – žinomas ir atpažįstamas. Vartydama jo archyvą radau recenzijų, kuriose jis buvo vadinamas „širdžių virpintoju“ („heartthrobe“).
Jis buvo labai gražus, išvaizdus vyras, traukė dėmesį.
– Kas buvo mylimiausia jo moteris? Elizabeth Taylor?
– Jis labai mažai kalbėjo apie asmeninius santykius. Kartą bandžiau išklausti, bet jis atsakė: „Tai – mano ir to žmogaus reikalas.“
Kartą rodė nuotrauką su labai įspūdinga ponia ir užsiminė, kad buvo labai arti vestuvių.
O su E.Taylor J.Mikelaitis susitiko juostos „Šnipas, kuris atėjo iš šalčio“ („The Spy Who Came From the Cold“, 1965 m.) filmavimo aikštelėje.
Šiame filme Jurgis atliko epizodinį vaidmenį.
Pagrindinį herojų jame vaidino Richardas Burtonas, ką tik vedęs E.Taylor. Tai buvo, ko gero, garsiausia to meto pora pasaulyje.
Ką tik buvo pasirodžiusi „Kleopatra“, kurioje vaidindami jie vienas kitą įsimylėjo.
Jie kartu gyveno Dubline, kartais E.Taylor užsukdavo į juostos „Šnipas, kuris atėjo iš šalčio“ filmavimo aikštelę. Čia užsimezgė jų draugystė, Elizabeth iš karto pakvietė lietuvį į savo namus.
Kartais J.Mikelaitis palydėdavo ją į priėmimus ir renginius, jeigu R.Burtonas būdavo užsiėmęs filmavimo aikštelėje.
Tai buvo draugiškas ryšys – be jokių užuominų.
Jurgis yra minėjęs, kad E.Taylor jį kvietė į Holivudą ir žadėjo supažindinti su reikalingais žmonėmis, bet jis žinojo, kad Holivudas ne jam.
Jurgis turėjo vieną ypatingą savybę – sugebėjo rasti kalbą su bet kuo. Jei gatvėje kas nors patraukė dėmesį – sustos, pašnekins.
Kavinėje vėlgi – nebuvo taip, kad jis išeitų nesusiradęs naujų draugų, pažinčių.
Visi žmonės jam buvo lygūs. Galėjo būti valkata ar aukštuomenės ponas – jis bendraudavo su vienodu dėmesiu ir atida. Jam tai buvo taip natūralu.
Be to, jis turėjo puikų humoro jausmą. Kartą teko kviesti greitosios pagalbos gydytojus. Jurgis, nors silpnas, ant neštuvų paguldytas, sugebėjo prajuokinti visą ekipažą.
O ligoninėje, į kurią jį nulydėjau, po akimirkos kvatojosi visos seselės.
– Kaip jis jautėsi pasenęs? Gražiam aktoriui, širdžių virpintojui, tai turėjo būti skausminga?
– Tiesą sakant, aš nejaučiau jo metų. Jam viskas buvo įdomu.
Jis buvo guvus, iki 88 metų visiškai savarankiškas – gyveno vienas ir puikiai susitvarkydavo. Paskutinius trejus metus jam jau reikėjo pagalbos.
Jis buvo subūręs artimų bičiulių kompaniją.
Tik prieš kokius trejus metus, kai pradėjo prarasti atmintį, kartais pasakydavo: „Gal man jau laikas susitikti savo kūrėją.“
– Ar jis mirė senelių namuose, panašiuose į tuos, kurie vaizduojami Dustino Hoffmano filme „Kvartetas“? (Šioje juostoje veiksmas vyksta namuose, pritaikytuose operos žvaigždėms senti. – Red.)
– Sakyčiau, panašiuose. „Denvill Hall“ – žinoma vieta, kurioje senatvėje apsigyvena pramogų pasaulio žmonės.
Aš ten buvau per Kalėdų vakarėlį. Po koncerto surengtoje vakarienėje prie mūsų stalo sėdėjo keletas tikrų garsenybių – prieš keletą dešimtmečių TV, kino ekranuose ar teatro scenose žibėjusių aktorių.
– Ar J.Mikelaitis svarstė grįžti į Lietuvą?
– Jis pasvajodavo, kad paskutinius gyvenimo metus praleis Lietuvoje.
Kita vertus, jam pačiam buvo akivaizdu, kad dauguma jo draugų – Londone. Savi veidai, savi žmonės svarbesni nei pokalbiai su gydytojais ir seselėmis.
– Kaip jis prisiminė Lietuvą?
– Su didele meile kalbėdavo apie savo vaikystę, lazdynais apaugusius Šešuvies šlaitus.
Kol buvo stipresnis, kasmet važiuodavo į Vilnių, turėjo draugų, su kai kuriais gana artimai bendravo.
– Ar sekė lietuviško kino naujienas?
– Jurgis nedaug buvo matęs lietuviškų filmų, bet vienam geram pažįstamam, kuris buvo susijęs su filmų platinimu, nuolat aiškindavo, kad pasidomėtų ir lietuviškomis juostomis.
Vienu metu kalbėta, kad J.Mikelaitis buvo pakviestas atlikti vaidmenį lietuviškame filme, bet viskas liko kalbų lygiu.
Jurgis nebuvo tas žmogus, kuris skundžiasi, bet, kiek supratau, jam tas vaidmuo nelabai buvo prie širdies, nors yra minėjęs, kad norėtų suvaidinti Lietuvos kine.
– G.Mikellis įsteigė dvi stipendijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams, studijuojantiems aktorystę. Kodėl?
– Jis sakė labai paprastai: „Kai buvau jaunas ir norėjau mokytis, neturėjau jokios pagalbos. Dabar galiu ir noriu padėti jauniems žmonėms, kurie turi ambicijų.“
– Kur J.Mikelaitis norėjo būti palaidotas?
– Jis sakė, kad testamente įrašyta, jog norėtų būti palaidotas Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse.
Viešėdamas Lietuvoje jis ten buvo nuėjęs, jam atrodė, kad tai tinkama vieta jo amžinam poilsiui. Kitos vietos jis neturėjo.
Giminės norėjo palaidoti Australijoje, bet jis Australijos nelaikė savo kraštu. Jo tėvynė – Lietuva.
– Kodėl J.Mikelaitis Lietuvoje mažai žinomas?
– Kai nukrito geležinė uždanga, J.Mikelaičio aktorinė karjera jau ėjo į pabaigą.
Be to, jis niekada neužsiėmė savęs reklamavimu. Jam tai buvo nesvarbu, atrodė menka save aukštinti.
Lietuvoje įsitvirtinęs toks požiūris – jei tavo pasiekimai nėra globaliniai, jei apie juos pasaulio laikraščių antraštės nerėkia, mums tu irgi neįdomus.
Mums rūpi tie, kurie aukščiau iššoks, greičiau nubėgs, daugiau įmes, kurie su masinio vartojimo žvaigždėmis nusifotografuos.
O asmenybės, kurios svetimoje žemėje susikūrė ne tokią menką profesinę karjerą, buvusios nebuvusios.
Manau, kad tai kyla iš didelio menkavertiškumo komplekso. Jeigu pamatome, kad kiti žmogų vertina, tada ir mes puolam šaukti: „Valio!“
Bet patiems pastebėti ir savo vertes susidėlioti – per silpnas stuburas.
Išgarsino karinės dramos
* G.Mikellis kine debiutavo 1957 m. Roy Wardo Bakerio karinėje dramoje „Tas, kuris pabėgo“ („The One That Got Away“).
* Labiausiai išgarsėjo 1961 m. sukūręs vokiečių karininkų vaidmenis Johno Lee Thompsono dramoje „Navarono pabūklai“ („The Guns of Navarone“) ir Johno Sturgeso „Didysis pabėgimas“ („The Great Escape“, 1963 m.).
* G.Mikelliui ne kartą yra tekę kurti nacių vaidmenis. „Aš net turiu subūręs savo nacistinę armiją“, – prieš kelerius metus kalbėdamasis su Z.Čepaite juokėsi aktorius, rodydamas koridoriuje greta pakabintas nuotraukas iš įvairių filmų, kuriose jis – su nacių uniforma.
* G.Mikellis iš viso suvaidino daugiau nei 30 filmų ir televizijos serialų.
* Jis parašė apsakymų, du kino scenarijus.
