Daugelis Holivudo režisierių laiko garbe bendradarbiauti su G.Armani.
Maždaug 200 filmų kostiumus sukūręs mados grandas džiaugiasi, kad užsidaręs savo namuose Milane turi daug laiko kinui.
O kalbėdamas apie neseniai matytas juostas jis negailėjo pagyrų serialui, kuriame vaidino Severija Janušauskaitė (38 m.).
– Vasario pradžioje vykusioje Milano mados savaitėje savo kolekciją pristatėte tuščioje salėje. Tada daug kam tai buvo keista.
– Tuomet jau buvo pasirodę pirmieji pranešimai apie koronavirusą Kodonjo mieste, kuris yra netoli mano gimtosios Pjačencos.
Todėl sunerimau. Suvokiau atsakomybę tiems, kurie man dirba ir kurie ateina pasižiūrėti mano kūrinių. Tai buvo ne tik profesinė, bet ir moralinė pareiga.
Galbūt manyje vis dar slypi gydytojas. Būdamas maždaug 20-ies, porą semestrų studijavau mediciną.
– Ką veikiate per karantiną?
– Toliau dirbu. Žinoma, tempas sulėtėjo. Kaip ir visada, skaitau laikraščius, žiūriu televizijos žinias, filmus.
Labai mėgstu kiną. Dar vaikystėje jis padėdavo man pabėgti nuo tikrovės. Dabar per pandemiją – taip pat.
Kinas guodžia, suteikia jėgų ir ugdo sparnus svajonėms.
– Kokias juostas žiūrėjote pastaruoju metu?
– Neseniai mačiau vokiečių serialą „Babilonas Berlynas“. (Šioje režisieriaus Tomo Tykwerio juostoje, pasakojančio apie praėjusio amžiaus pradžios Vokietiją, vieną pagrindinių herojų įkūnijo lietuvių aktorė S.Janušauskaitė. – Red.).
Tai nuostabi juosta. Įtemptas veiksmas, puikiai atkurtas istorinis fonas.
Kai kurie epizodai sugrąžino mane į vaikystę. Tada būtent tokie buvo būstai, baldai. O herojų apranga priminė mano senelį.
– Koks pirmasis į atmintį įsirėžęs filmas?
– 1941-ųjų „Geležinė karūna“. Tai monumentalus filmas, sukurtas milžiniškomis pastangomis, jame – tūkstančiai žirgų.
Neturėjau dar nė dešimties metų, kai šį filmą pamačiau popietiniame seanse. Didžiulį įspūdį padarė karaliai, karalienės, išdavystė ir nepaprasti nuotykiai, apie kuriuos pasakoja filmas.
Namie su broliu Sergio vaidinome labiausiai mus sujaudinusias scenas.
– Kokį įspūdį jums paliko garsieji italų neorealizmo filmai?
– Jie man nepatiko, nes buvo pernelyg panašūs į niūrią tikrovę, kurią išgyvenome per karą ir po jo.
Tad labiau patiko filmai, kurie kūrė savitą pasaulį ir žadino fantaziją.
– Svajojote tapti aktoriumi?
– Taip. Jaunystėje tai buvo mano svajonė.
Vis dėlto aplinkybės susiklostė nepalankiai. Pokario metais vidurinės klasės atstovui tai buvo nepasiekiama svajonė.
Mes gyvenome ne visai gerai. Medicinos studijas nutraukiau, kad galėčiau padėti savo šeimai.
– Ar vėliau apgailestavote dėl to, kad netapote aktoriumi?
– Ne. Aš sėkmingai užsiėmiau kita veikla. Tačiau filmai visada buvo mano tikroji aistra.
Mano, kaip dizainerio, skoniui įtakos turėjo penktojo dešimtmečio juostos, persmelktos oria elegancija.
Režisieriaus Alfredo Hitchcocko „Prasta šlovė“ – puikus elegancijos pavyzdys. Filmą žiūrėjau tūkstantį kartų, jį moku atmintinai.
– Kuo dizainerio darbas panašus į režisieriaus?
– Demonstruodamas mados kolekciją turi pasakoti istoriją. Modeliai – tarsi aktoriai, kurių charakterį atspindi jų demonstruojami drabužiai.
– Režisierius Martinas Scorsese 1990-aisiais apie jus ir jūsų darbą sukūrė dokumentinį filmą „Pagaminta Milane“ („Made in Milan“).
– Tam tikra prasme jame pasirodžiau kaip aktorius. Šį filmą šiek tiek ir režisavau.
Galėjau tapti režisieriumi. Ši profesija suteikia nepaprastų galimybių papasakoti istorijas, atskleisti herojus, sukurti estetinius pasaulius, sužavėti ir įkvėpti.
– Kokio žanro filmus norėtumėte režisuoti?
– Gal istorinius. Gal siaubo. Centre būtų herojų asmenybės. Žinoma, daug dėmesio skirčiau kostiumams.
– Ar daug yra Holivudo filmų, kuriems kūrėte kostiumus?
– Maždaug 200. Po keturių dešimtmečių darbo nebeskaičiuoju.
– Dešimtajame dešimtmetyje Holivude buvo sakoma – jei ne G.Armani, visi nominuotieji „Oskarams“ į ceremoniją veikiausiai atvyktų nuogi. Kada pradėjote bendradarbiauti su filmų kūrėjais?
– Viskas prasidėjo nuo mano mados salono Beverli Hilse, Rodeo Draivo gatvėje, ir Johno Travoltos.
1979-ųjų liepą jis su režisieriumi Paulu Schraderiu atvyko į Milaną.
Jie paprašė sukurti kostiumus filmui „Amerikietiškas žigolas“ („American Gigolo“).
P.Schraderis pageidavo šiuolaikiškesnių, tikroviškesnių kostiumų, nei matydavome ekrane auksiniais Holivudo laikais.
Vėliau buvo apsispręsta, kad filme vaidins ne J.Travolta, o Richardas Gere’as, tad kostiumus teko iš naujo modeliuoti.
– „Amerikietiškas žigolas“ išgarsino jus ir jūsų sukurtą lengvai krintantį dvieilį kostiumą. R.Gere’as sakė: „G.Armani mane ne tik aprengė, bet ir padarė laimingą.“
– Manau, jog jis galvoje turėjo tai, kad prieš kamerą galėjo jaustis, tarsi vilkėtų savo drabužius. Tai nebebuvo sunkūs ir griežto stiliaus kostiumai.
– Ar mados dizaineriui lengva kurti kostiumus filmams?
– Kurti kostiumus filmui sunku.
Kai dariau kostiumus režisieriaus Briano de Palmos „Neliečiamiesiems“ („The Untouchables“, 1987 m. – Red.), čia, Milane visos patalpos buvo prigrūstos kostiumų.
Kiekvienam aktoriui buvo pasiūtos dešimtys kopijų.
Seanas Connery daugelį pats atsivežė, nes buvo alergiškas vilnai. Robertas De Niro reikalavo, kad kostiumą kurtų jo siuvėjas.
– Ar tai jus žeidė?
– Nelabai. Vėliau jis atsisakė savo reikalavimo, nes suvokė mano stiliaus pranašumus.
– Kūrėte kostiumus Diane Keaton, Jodie Foster, Lauren Bacall, Tomui Cruise’ui, George’ui Clooney. Ar Holivudo žvaigždės kaprizingos ir įnoringos?
– O kas iš mūsų yra kuklus ir nekaprizingas? Kiekvienas turime silpnybių.
Žinoma, geri aktoriai suvokia kostiumų svarbą.
– Kokių filmų kostiumai jums gražiausi?
– Žaviuosi Eiko Ishiokos darbu filme „Mišima: gyvenimas keturiuose skyriuose“ („Mishima: A Life in Four Chapters“, 1985 m. – Red.).
Fantastiška tai, ką Michaelas Kaplanas sukūrė filme „Bėgantis skustuvo ašmenimis“ („Blade Runner“, 1982 m. – Red.).
– Su kuriais režisieriais norėtumėte sėdėti prie vieno stalo?
– Su M.Scorsese ir Francisu Fordu Coppola – su jais aš esu dirbęs. Taip pat, žinoma, su Federico Felini, Luchino Visconti ir Michelangelo Antonioni.
Būtų ir daugiau svečių: broliai Joelis ir Ethanas Coenai, kurių pasakojimo stiliumi labai žaviuosi, Sergio Leone, kurio filmai man patiko.
– Kokie penki mėgstamiausi jūsų filmai?
– Nelabai mėgstu sudarinėti tokių sąrašų. Įspūdis, kurį sukelia filmas, priklauso nuo daug ko.
Kai kurie filmai patinka tik trumpą laiką, o paskui juos užmiršti.
Vis dėlto yra kelios juostos, kurios ilgam išliko atmintyje. Tai – „Geležinė karūna“, Akiros Kurosawos režisuotas „Kagemuša: kario šešėlis“ („Kagemusha“, 1980 m. – Red.). Žinoma, ir L.Visconti „Mirtis Venecijoje“ („Morte A Venezia“, 1971 m. – Red.).
– O iš pastarųjų metų?
– Martino Zandvlieto kriminalinė drama „Svetimas“ („The Outsider“, 2018 m. – Red.) su Jaredu Leto ir Joe Wrighto biografinė drama „Tamsiausia valanda“ („Darkest Hour“, 2017 m. – Red.). Pastarasis – dėl puikaus operatoriaus darbo ir didelį įspūdį man palikusio Gary Oldmano, kuris suvaidino Winstoną Churchillį.
Man labai patinka istorija, todėl sudomino serialai „Dauntono abatija“ („Downton Abbey“) ir „Karūna“ („The Crown“).
– Po mados kolekcijų pristatymo dažnai rengdavote vakarėlius. Jūsų namuose yra linksminęsi tokie žmonės kaip Bradas Pittas ir G.Clooney, Cate Blanchett ir Samuelis Jacksonas.
Tačiau net per savo namuose rengiamus pobūvius liekate nuošalyje. Ar jums nepatinka vakarėliai?
– Aš mėgaujuosi kiekviena akimirka. Vis dėlto esu pratęs nuo kitų laikytis tam tikro atstumo. Toks jau esu.
Parengė Ona Kacėnaitė
