Prieš kelis mėnesius A.Pacino atsiduso: „Yra posakis „Pagal savo amžių atrodai puikiai“. Bet aš tokių žodžių jau seniai negirdėjau. Nebent tik „Kaip vis dar gyvas, atrodai puikiai.“
Ko gero, tai šmaikštus pakoketavimas: 80-metis A.Pacino laikosi išties puikiai. Ir nemažai dirba: visai neseniai ekranuose pasirodė serialas „Nacių medžiotojai“ („Hunters“), filmai „Vieną kartą Holivude“ („Once Upon a Time in Hollywood“) ir „Airis“ („The Irishman“) – už vaidmenį pastarajame jis buvo devintą kartą nominuotas „Oskarui“.
Dabar A.Pacino rengiasi vaidinti karalių Lyrą to paties pavadinimo filme. Taigi jis – vienas garsiausių ir talentingiausių pasaulio aktorių – gyvesnis už visus gyvuosius.
Sakoma, kad A.Pacino mažai panašus į tuos gangsterius ir policininkus, kuriuos vaidino kine.
Aktorius drovus ir viešumoje dažniausiai pasirodo su tamsiais akiniais – taip jam paprasčiau.
Jis visą gyvenimą kenčia nuo nemigos (matyt, nebuvo sunku vaidinti Christopherio Nolano filme „Nemiga“ („Insomnia“).
Jis neurotikas ir toks intravertas, kad ilgametė draugė Diane Keaton (74 m.) kartą pasakė: „Kartais man susidarydavo įspūdis, kad Alą užaugino vilkų gauja.“
Interviu jis skundžiasi, kaip sunku gyventi be anonimiškumo: „Jau daug metų nebuvau prekybos centre ar metro. Mano vaikams sunku eiti gatve, jei būnu šalia.“
Kartą A.Pacino užsiminė, kad impulsyvių, piktų ir kietų vyrukų vaidmenys jam patiko todėl, kad galėdavo garsiai pasakyti tai, ko tikrame gyvenime niekada neištartų.
Jo herojai dažnai geria, o garsiajame „Žmogaus su randu“ („Scarface“) kadre Tonis Montana sėdi prie stalo, nukrauto kokainu. Iš tikro A.Pacino jau prieš daugelį metų metė gerti ir atsisakė narkotikų.
Jis netgi neberūko baimindamasis, kad cigaretės gali sugadinti balsą (o anksčiau sutraukdavo po du pakelius per dieną).
Alfredo Jamesas Pacino – toks visas jo vardas – pirmą didesnį vaidmenį kine suvaidino jau būdamas per trisdešimties.
Tai buvo narkomanas Bobis filme „Panika adatų parke“ („The Panic in Needle Park“). Įkandin jo – Maiklas Korleonė „Krikštatėvyje“, padaręs jį superžvaigžde. Tačiau jis galėjo nepelnyti šlovės ir apskritai nepasiekti ekrano.
Būsimasis aktorius augo Niujorko Harlemo ir Bronkso rajonuose, pirmą kartą paragavo alkoholio ir užtraukė cigaretę būdamas devynerių, trylikos jau periodiškai rūkė marihuaną.
Nuo visiškų klystkelių jį saugojo motina ir senelis iš motinos pusės, pakeitęs tėvą, – šis išsiskyrė su žmona, kai Alui tebuvo dveji metai, ir vėl susitiko su sūnumi, kai jis jau buvo suaugęs.
Mokykloje Alas mokėsi prastai ir nepasižymėjo geru elgesiu.
Nuo vaikystės žavėjosi vaidyba, bet kai paaugo, jam kelis kartus buvo užtrenktos garsiausios Niujorko aktorinio meistriškumo mokymo įstaigos – Lee Strasbergo studijos – durys.
A.Pacino nenuleido rankų ir vis dėlto į ją įstojo (dabar yra jos prezidentas), prieš tai keletą metų pagyvenęs skurde, pakeitęs daugybę nepatrauklių darbų.
Kai jam buvo 22-eji, mirė motina, po jos – ir senelis. Alas iki šiol tą metą prisimena kaip baisiausią gyvenime: „Aš patekau į suktuką.“ Tuomet jis dar labiau įjunko į alkoholį ir metė gerti tik 1977-aisiais.
„Tam tikra prasme aš praradau aštuntąjį dešimtmetį“, – neseniai sakė aktorius.
Likimo ironija, bet kaip tik tuomet jis sukūrė daugumą garsiausių savo vaidmenų.
Maiklo Korleonės vaidmuo jam atiteko, galima sakyti, kaip aklai vištai grūdas. Režisierius Francis Fordas Coppola pamatė filmą „Panika adatų parke“, pakvietė A.Pacino į „Krikštatėvio“ aktorių bandymus ir nutarė, kad jis idealiai tinka Maiklo vaidmeniui.
„Paramount“ studijos prodiuseriai stojo piestu – jie norėjo, kad Maiklą vaidintų populiaresnis aktorius.
Nors A.Pacino tuo metu jau buvo laimėjęs „Tony“ apdovanojimą už darbą teatre, Holivude šis prizas nebuvo kotiruojamas.
Prodiuseriai reikalavo Roberto Redfordo, Warreno Beatty, Dustino Hoffmano, Martino Sheeno, argumentavo, kad A.Pacino per žemas šiam vaidmeniui (viso labo 170 cm), bet F.F.Coppola laikėsi savo: jei herojus kilęs iš Sicilijos, tai ir vaidinti jį turi sicilietis (o A.Pacino seneliai ir senelės kaip tik iš šios salos, netgi iš Korleonės miestelio).
„Krikštatėvis“ tapo tikru hitu, A.Pacino net du karus už tą patį vaidmenį nominuotas „Oskarui“, bet prizo jam nedavė. Ir dar daug metų nedavė, nors būta daugybės nominacijų.
Tik 1993-iaisiais jis gavo statulėlę, beje, ne už vieną puikiųjų savo vaidmenų, o už melodramą „Moters kvapas“ („Scent of a Woman“), kurios tikrai nepavadinsi Holivudo klasika.
Teko jam patirti ir kitų nesėkmių: pavyzdžiui, vaidino tokiuose filmuose kaip „Revoliucija“ („Revolution“), „Cruising“ ar „88 minutės“ („88 minutes“), kurie buvo kritikų sutriuškinti ir nieko neuždirbo, atsisakė vaidmenų filmuose „Žvaigždžių karai“ („Star Wars“), „Graži moteris“ („Pretty Woman“), „Kietas riešutėlis“ („Die Hard“).
Tačiau aktorius sakė: „Iš visų klaidų – o jų pridariau daugybę – aš mokiausi.
Iš tiesų klaidos ne tokios jau baisios, jeigu, žinoma, kalbame ne apie kritimą nuo stogo.“
Niekada nevedęs nė vienos moters, su kuria gyveno ir net susilaukė vaikų, A.Pacino savo poziciją aiškino taip: „Kodėl aš niekada niekam nepasipiršau? Nes santuoka – tai sielos būsena, o ne kontraktas.
Kai mąstau apie įstatymą ir santuoką, visą laiką savęs klausiu: kuriuo metu į visa tai ėmė kištis mentai?“
Beje, draugai mano, kad pagrindinė A.Pacino neapykantos santuokos institucijai priežastis – jo tėvų santuoka, subyrėjusi labai greitai. Todėl jis visą gyvenimą bijojo įsivelti į tokius santykius.
Tačiau romanų, aišku, turėjo, ir nemažai. Beveik visi jie – su kolegėmis aktorėmis.
Ilgiausias ir žinomiausias – su D.Keaton, užsimezgęs per pirmojo „Krikštatėvio“ filmavimą (ji vaidino Maiklo sužadėtinę, vėliau – žmoną).
Jie buvo labai artimi, bet anaiptol ne neišskiriami: per 18 metų tai sueidavo, tai išsiskirdavo.
Galiausiai per trečiojo „Krikštatėvio“ filmavimą D.Keaton iškėlė ultimatumą: arba ją veda (na, bent jau būna ištikimas), arba ji išeis visam laikui. A.Pacino kurį laiką mąstė, o po to leido suprasti, kad jos neves.
Pirmojo A.Pacino vaiko – dukters Julie (30 m.) – motina tapo aktorinio meistriškumo dėstytoja Jan Tarrant, 19-mečių dvynių Antono ir Olivios – aktorė Beverli D’Angelo (68 m.).
Atrodė, kad šie santykiai jau rimti: kad tuomet 48 metų Beverli galėtų tapti motina, jie su Alu ėmėsi dirbtinio apvaisinimo procedūros.
Tačiau praėjus vos porai metų po vaikų gimimo A.Pacino ir B.D’Angelo susipyko, išsiskyrė ir pradėjo tiesiog peštis dėl Olivios ir Antono globos.
Santykius su moterimis pirmasis paprastai nutraukdavo A.Pacino. Panašu, kad raudonu skuduru tapdavo šnekos apie santuoką.
Tačiau neseniai jam atsirūgo moterų ašaros: šių metų vasarį Alą paliko širdies dama – Izraelio aktorė Meital Dohan (40 m.).
Kaip paaiškino moteris, pagrindinė skyrybų priežastis ta, kad A.Pacino beprotiškai myli savo vaikus ir nebenori turėti jų daugiau.
Geriausi filmai, kuriuose vaidino A.Pacino
„Krikštatėvis“ (1972 m.) ir „Krikštatėvis II“ (1974 m.)
„Serpikas“ („Serpico“, 1973 m.)
„Šuniška popietė“ („Dog Day Afternoon“, 1975 m.)
„Žmogaus su randu“ („Scarface“ 1983 m.)
„Karlito kelias“ („Carlito's Way“, 1993 m.)
„Karštis“ („Heat“, 1995 m.)
„Informatorius“ („The Insider“, 1999 m.)
„Airis“( “ („The Irishman“, 2019 m.)
Parengė Milda Augulytė
