Pasikalbėti su D.Belickaite sutarėme po jos treniruotės. Su tėvais ir trimis seserimis Vilniaus priemiestyje šalia miško gyvenanti buvusi krepšininkė per karantiną turi progą pasimankštinti gryname ore atokiau nuo žmonių.
Lietuvos sveikatos mokslų universitete sveikatingumą ir asmeninį treniravimą studijuojanti mergina kasdien nubėga apie penkis kilometrus. „Sportuoju savo malonumui. Kai žaisdavau krepšinį, turėdavau dvi treniruotes per dieną, sportas tapo įpročiu“, – pasakojo D.Belickaitė.
Socialiniuose tinkluose beveik 50 tūkst. sekėjų turinti „Žalgirio“ TV laidas apie krepšinį vedanti mergina nuo kovo 30-osios tapo ir 2TV laidų vedėja. Tai – pramoginis muzikinis kanalas, transliuojamas vietoj televizijos „Liuks!“.
– TV eteryje nesate naujokė, todėl filmavimo kamerų tikriausiai nebijote?
– Šiek tiek baimės jaučiu, nes 2TV – kitokia televizija nei „Žalgirio“ TV. Ten laisvai bendrauju su pašnekovais, o čia reikia skaityti tekstą iš suflerio, teisingai kirčiuoti, pasitelkti tinkamą intonaciją.
Esu greitakalbė, todėl vedant muzikines laidas tenka save pristabdyti.
– Vaikystėje dvejus metus lankėte sportinius šokius, vėliau aistra tapo krepšinis. Bet traumos privertė sustoti.
– Sportiniuose šokiuose neturėjau stipraus partnerio, visus tampydavau pagal save kaip makaronus. O krepšinyje galėjau atsiskleisti, atradau daug draugų.
Žaidžiau ir Lietuvoje, ir užsienyje. Man sekėsi, bet viskas susiklostė ne taip, kaip tikėjausi.
Iš svajonių žaidimo mane išginė traumos. Turėjau jų tiek daug, kad rankų pirštų neužtektų suskaičiuoti.
Trys iš jų buvo labai rimtos – plyšo abiejų kelių kryžminiai raiščiai.
Po kiekvienos jų reabilitacija trukdavo maždaug metus.
Po pirmosios rimtos traumos stengiausi neprarasti optimizmo. Vykau į Lietuvos merginų rinktinę galvodama, kad turiu padėti komandai. Bet kūnas dar buvo nepasiruošęs rimtiems išbandymams.
Taip atsitiko, kad plyšo ir kitos kojos kelio raiščiai. Vėl – reabilitacija. Buvo labai sunku, bet grįžau ir žaidžiau dar porą metų.
Po to išvykau į Lenkiją, džiaugiausi, kad tapau Torunės klubo „Energa“ legioniere. Vasarą praleidau su Lietuvos moterų rinktine, po to vyko universiada.
Žaisdavau daug – po 35 minutes per rungtynes. Po to vėl išvykau į Lenkiją, kur turėjo prasidėti naujas sezonas.
Kadangi buvau viena jauniausių žaidėjų, maniau, kad turiu įrodyti, jog esu verta žaisti su geriausiomis. Per dešimt dienų sužaidėme septynerias draugiškas rungtynes, paskutinėse žaidžiau apie 40 minučių.
Paskutinę žaidimo minutę vėl trūko raiščiai – tik kitos kojos. Tai buvo vienas sunkiausių gyvenimo momentų.
– Ar sunku buvo apsispręsti baigti karjerą?
– Po trečios operacijos pirmaisiais reabilitacijos mėnesiais kiekvieną dieną verkdavau ir dėl fizinio, ir dėl psichologinio skausmo.
Vis dar tikėjausi grįžti į didįjį sportą, bet pagaliau paklausiau savęs, kiek galiu kankintis.
Daugiau nei 10 metų skyriau sportui, todėl buvo sunku nustoti žaisti. Ir dabar būna sunkių vakarų, kai imu galvoti, kodėl tai nutiko būtent man.
Krepšinio nežaidžiu, bet kamuolį į krepšį pamėtau. Žaisti bijau, nenorėčiau vėl patirti traumos. Nemoku žaisti puse kojos, atiduodu visas jėgas.
Atsisveikinti su profesionaliu sportu buvo sunku. Net gydytojas žadėjo – jei raiščiai plyš, vėl juos susiūs.
Tačiau nebenorėjau daugiau operacijų. Ir trenerė tikino, kad gyvenime yra daug kitokios veiklos.
– Ar nebijote, kad krepšinio aikštelėje patirtos traumos ateityje turės neigiamų pasekmių?
– Jas jau dabar jaučiu. Pusiau juokais sakau – kai bažnyčioje per mišias visi klaupiasi, aš su močiutėmis stoviu, nes atsiklaupti negaliu.
– Iš kur tiek ištvermės?
– Tikriausiai iš tėvų. Mano tėvai visą gyvenimą sportavo, bet ne profesionaliai.
Mama užsiėmė lengvąja atletika, žaidė tinklinį, tėčiui artimiausias buvo futbolas.
Natūralu, kad aktyvūs tėvai visas keturias savo dukteris irgi paskatino sportuoti.
Sigita (25 m.) ne vienus metus buvo Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandos palaikymo šokėja, šiemet atsisveikino su šia veikla ir susidomėjo nekilnojamojo turto verslu. Aušrinė (18 m.) – abiturientė, žaidžia krepšinį Vilniaus „Kibirkšties“ komandoje, Ieva (15 m.) atstovauja Vilniaus krepšinio mokyklai.
– Kokie jūsų santykiai su seserimis?
– Sesės – mano geriausios draugės. Kai atsitinka kas nors džiugaus ar liūdno, pirmiausia skambinu joms.
Žinoma, kartais ir pasipykstame. Ypač jei pastebime, kad kuri nors neatsiklaususi apsirengia kitos drabužiais.
– Kaip dalijatės buities darbus?
– Vyriausioji sesuo – pedantiška, mėgsta vadovauti. Kartais mes tyčia priešgyniaujame jai. (Juokiasi.) Mūsų jauniausioji – puiki kulinarė. Aš irgi mėgstu gaminti.
Buities darbus pasiskirstome draugiškai. Turime sudarę tvarkaraštį, kada kuri plauna vonią, grindis.
– Sausį per atostogas Filipinuose jums pasipiršo garsaus krepšinio trenerio Virginijaus Šeškaus sūnus Edvinas Šeškus (25 m.), su kuriuo draugaujate pusseptintų metų. Kaip susipažinote?
– Mes pažįstami nuo vaikystės. Jis tuo metu buvo geriausias krepšininkas savo amžiaus grupėje, aš – geriausia tarp mergaičių.
Nuolat prasilenkdavome Moksleivių krepšinio lygos Žvaigždžių dienose. Pasisveikindavome, bet daug nebendravome.
Kartą viename Žvaigždžių dienų renginyje jis parašė man žinutę, klausė, kur pasiimti dalyvių aprangas. Vėliau prisipažino, kad aprangą jau turėjo, bet norėjo mane pakalbinti ir nesugalvojo nieko išmintingesnio.
– Ankstyvoje jaunystėje užsimezgusi draugystė retai būna ilgalaikė. Juolab kad jūsų santykiai jau kuris laikas rutuliojasi per atstumą.
– Esu girdėjusi kalbų, esą kaip galima pasikliauti pirmu gyvenime sutiktu vaikinu ir ryžtis už jo ištekėti.
Atsakydavau, kad man su tuo žmogumi yra labai gera. Džiaugiuosi, kad suradome vienas kitą – jis yra mano sielos žmogus, geriausias draugas.
Edvinas antrą sezoną žaidžia Taivane, atstovauja Arčilando „Pauian“ ekipai.
Didelis atstumas mus vienija, o drauge leidžiamą laiką labai vertiname. Norėčiau, kad jis nuolat būtų šalia, tačiau suprantu, kad nė vienas kol kas nenorime atsisakyti sau įprastos veiklos: jis – krepšinio, aš – pramogų pasaulio.
Kartą per sezoną pas jį nuvykstu, o vasarą turime galimybę ilgiau kartu pabūti Lietuvoje.
– Ar jautėte, kad Edvinas jums pasipirš?
– Iš Taivano išvykome į Filipinus pailsėti. Nenujaučiau, ką Edvinas yra sumanęs. Bet viskas įvyko labai natūraliai, šiltai.
Edvinas sužadėtuvių žiedą užsakė juvelyrui Taivane. Nusiuntė jam mūsų susikabinusių rankomis nuotraukas, meistras pagal jas nustatė mano piršto dydį. Ir pataikė.
Vestuves nutarėme kelti po metų, vasarą. Aš norėčiau smagios šventės su artimiausiais žmonėmis.
– Jums labiau patinka sportinis aprangos stilius ar puošnūs drabužiai, aukštakulniai batai?
– Mane vadina rūbų maniake. Vis norisi nusipirkti ką nors nauja. Turiu daug aukštakulnių, kuriuos aviu retokai, nes kasdien galima išsiversti ir be jų.
Su seserimis daromės įvairias grožio procedūras.
Man patinka pasidažyti, atrodyti moteriškai, elegantiškai. Netgi ir žaisdama krepšinį pasiryškindavau antakius, blakstienas.
