„Sveiki, sveiki, namai gimti“, „Dar ne ruduo“, „Birželio rytą“, „Po gegužinės“ ir jau minėta „Raganų puota“. Tokiomis dainomis prieš kelis dešimtmečius išgarsėjo panevėžietis V.Pauliukas, dainavęs legendiniame ansamblyje „Nerija“.
Publika šio dainininko nepamiršo, todėl jis dažnai kviečiamas koncertuoti į bendruomenių, įmonių ar privačias šventes, kur būtina skamba šoka basos raganaitės ir trypia smagūs velniai.
„Kvietimų dainuoti yra ir pavasariui, ir vasarai. Neaišku, kada dėl karantino vėl galėsiu pasirodyti scenoje, tačiau neabejoju, kad publika mane išvys artimiausiu metu“, – kalbėjo atlikėjas.
Jis tikino, jog koncertuoti vyksta ir vienas, ir su kolega iš „Nerijos“ Aliumi Miliausku. Nors atlikėjų repertuaras platus ir gerokai atnaujintas, žmonės dažniausiai pageidauja senų, laiko patikrintų dainų.
Paskelbus Lietuvoje karantiną V.Pauliukas nesiskundžia užimtumo stoka. Nagingas vyras randa ką veikti.
Neseniai jis baigė konstruoti legendinį S.Dariaus ir S.Girėno lėktuvą „Lituanica“ – mediniai sparnai ir korpusas aptraukti drobe, sukasi lėktuvo ratai ir propeleris.
„Nuo pat jaunystės domėjausi legendiniu skrydžiu. Todėl ir nutariau pagaminti šio plieninio paukščio modelį“, – sakė V.Pauliukas.
Darbščias rankas V.Pauliukas turi nuo pat jaunystės, kuomet su bičiuliais pats gamindavo katerius, į kuriuos įmontavęs variklius skrosdavo Lietuvos ežerus.
Prieš maždaug tris dešimtmečius dainininkas ėmėsi drožti ir konstruoti dirbinius iš medžio. Gamino net medinius sieninius laikrodžius.
V.Pauliukas ligi šiol prisimena laikus, kuomet buvo itin populiarus, gaudavo kalnus laiškų iš gerbėjų. Ne paslaptis dažniausiai jam rašydavo merginos ir moterys.
Nuo šešiolikos metų dainuojančiu atlikėju ne kartą buvo susidomėjęs ir sovietinis saugumas.
Apie tai plačiai neseniai išleistoje knygoje „Bravo estradai!“ rašė žurnalistė ir rašytoja Inga Liutkevičienė.
Ji paminėjo faktą, kad Panevėžio statybos tresto ansamblyje dainavęs V.Pauliukas koncertuodavo šokiuose, kurie vykdavo miesto Karininkų namuose.
„Šokiuose bedainuojantį V.Pauliuką, buvo įsidėmėjęs ir saugumas. Kartą naktį ant Panevėžio dramos teatro atsirado užrašas „Laisvę Lietuvai!“.
Tąkart saugumas patampė daug ką, V.Pauliuką taip pat. Į namus, kur jis gyveno su tėvais, ankstų rytą pasibeldė nepažįstami vyrai ir išsivedė Vitalijų.
Nuvežė į KGB pastatą ir ilgai kamantinėjo, ar jis nežinąs, kas galėjo užrašyti šūkį. Po tardymo namo nevežė, dainininkui teko avint šlepetėmis per miestą grįžti pačiam“, – teigė I.Liutkevičienė.
V.Pauliukas taip pat dainavo Panevėžio restorane „Stumbras“, vėliau perėjo į restoraną „Nevėžis“. „Nerija“ vadovas R.Bieliauskas išgirdęs „Nevėžyje“ dainuojantį V.Pauliuką, 1976 metais pakvietė į šį ansamblį.
Nė koncerto nepadainavęs su „Nerija“ Lietuvoje V.Pauliukas išvažiavo koncertuoti tiesiai į Maskvą. Dainų tekstus teko skubiai išversti į rusų kalbą.
Maskvą puošė didžiulės afišos, kviečiančios į „Nerijos“ koncertą. Dainavo Maskvos centrinių geležinkelininkų rūmų salėje pilnoje „frontavikų“ su medaliais. Atliko rusišką dainą apie karą.
„Kinkos drebėjo, bet publika mane priėmė – papirko karinė daina“, – sakė V.Pauliukas.
Atlikėjas pasakojo ir apie to meto muzikantų aprangą. Kostiumais dainininkai rūpindavosi patys, rinkdavosi madingąjį krimpliną. Vadovas į šiuos reikalus nesikišdavo, svarbu, kad būtų gera atlikėjų sceninė išvaizda.
V.Pauliukas turėjo juodas kelnes ir už sniegą baltesnį krimplininį švarką, ryškius raudonus marškinius. Kitas kostiumas buvo ryškiai geltonas su juodais marškiniais ir varlyte – jį nusižiūrėjo nuo vienos anglų grupės.
Drabužius V.Pauliukui siūdavo panevėžietė siuvėja Saulevičienė. „Jie būdavo patogūs, scenoje nevaržė judesių, nereikėdavo bijoti, kad pakėlus ranką plyš rankovė. Vėliau Vilniaus modelių namai tokius pačius, tik ryškiai žalio krimplino kostiumus pasiuvo visiems ansamblio muzikantams“, – tikino dainininkas.
Įdomu ir tai, kad filharmonija, kuriai anuomet priklausė „Nerija“, ansamblio nariams važinėti po Lietuvą buvo paskyrusi autobusą.
Muzikantai jautėsi lyg viena didelė šeima. Gastrolėse kartu ir dirbo, ir ilsėjosi.
„Vienu metu parduotuvėse būdavo mažųjų krevečių, tai nusipirkdavome kibirą nevirtų krevečių, autobuso gale, ant specialiai padaryto įtvirtinimo pakabindavome, įpildavome vandens, įdėdavome krapų, druskos.
Su benzinine lempa užvirdavome, ir štai – skaniausias patiekalas“, – prisiminė V.Pauliukas.
1989 metais ansamblis už ypatingus nuopelnus sovietmečio estradai vyko gastrolių į Afriką, į Mozambiką. Dainavo lietuviškai, bet afrikiečiams buvo svarbiausia, kad skambėtų ritmiška muzika.
V.Pauliukas pasakojo, jog grįžę iš Afrikos Alytuje nerijiečiai surengė paskutinį koncertą.
