Pasak muzikanto Arnoldo Lukošiaus, kuris 2006-aisiais dalyvavo „Eurovizijoje“ kartu su grupe „LT United“, šių metų daina buvo geriausia Lietuvos „Eurovizijos“ istorijoje, tačiau muzika nuolat kinta, o vieno „eurovizinio“ standarto tiesiog nėra.
Deja, šiais metais visą Europą sujungiantis muzikinis konkursas „Eurovizija“ neįvyks ir dainos, išrinktos atstovauti daugiau nei 40 šalių, scenoje neskambės. Pagal galiojančias taisykles, kitais metais vyksiančiame konkurse skambės tik tos dainos, kurios iki 2020 m. rugsėjo 1 d. nebus išleistos komerciškai, todėl šių metų grupės „The Roop“ daina „On Fire“ deja, bet prognozuotos pergalės nesulauks.
Su šia naujiena dužo ir lietuvių viltys pagaliau laimėti „Euroviziją“, ypač kuomet „The Roop“ daina užėmė pirmąsias vietas lažybų punktuose, o šokio žingsnelius ėmė mokytis net ir tose šalyse, kurios nedalyvauja „Eurovizijos“ konkurse.
Šį ketvirtadienį, „Lietuvos ryto“ laidoje „Skyrybos“ susirinkę laidos herojai kels klausimą, kodėl mūsų šalyje tokia svarbi yra pergalė „Eurovizijoje“ ir ką galbūt darome ne taip, jog kiekvienais metais nepasiseka. Į diskusiją stos muzikos prodiuseris Martynas Tyla, dizaineris Robertas Kalinkinas, muzikantas, „LT United“ narys Arnoldas Lukošius ir žurnalistas Andrius Užkalnis.
Muzikantas, vienas iš legendinės grupės „Fojė“ narių Arnoldas Lukošius puikiai žino, kaip atrodo tikrieji „Eurovizijos“ užkulisiai ir ką reiškia, kuomet visos Lietuvos viltys yra sudėtos į tavo pasirodymą didžiojoje scenoje.
2006-aisiais metais jis kartu su „LT United“ dalyvavo konkurse ir iškovojo 6-ąją vietą – aukščiausią vietą, kurios pagerinti kol kas nėra pavykę nė vienam mūsų šalies atstovui. Arnoldas atviras ir apie šių metų Lietuvos atstovus, grupę „The Roop“. Anot jo – tai buvo geras sprendimas, galėjęs tikrai atnešti pergalę.
„Aš, kaip muzikantas, niekada nepripažinau muzikos, kaip sporto varžybų. Mano manymu, nugalėtojas yra tas, kuris įneša į žmonių širdis gerus dalykus, o ne tas, kuris užima pirmąsias vietas. Šių metų „The Roop“ daina „On Fire“, mano nuomone, yra geriausia, ką Lietuva yra išsiuntusi į „Euroviziją“ per visą istoriją. Jų šokis yra geras partizaninio marketingo įrankis, kuris plinta virusiniu būdu“, – laidoje pasakojo muzikantas.
Daugelis muzikos kūrėjų ir atlikėjų kiekvieną kartą dalyvaudami atrankose bando sėkmę, ieškodami to tinkamo kūrinio, tinkamos dainos „Eurovizijos“ konkursui. Deja, net ištikimiausi žiūrovai negali tiksliai pasakyti, ko reikia didžiajai scenai, mat kiekvienais metais nugalėtojai būna skirtingi, o kartais laimi ir tie, kuriems pergalė net nebuvo prognozuota.
„Žinoma, šio konkurso žiūrovai yra labai įvairaus amžiaus, todėl negalima tik modernias dainas laikyti geromis, o ne modernias – iškart blogomis. Pasaulyje dauguma žmonių neturi išskirtinio supratimo apie muziką, tačiau tai netrukdo jiems komentuoti. Bet muzika kinta, jeigu pasižiūrėsime, šiai dienai didžiausius apdovanojimus susišluoja tos dainos, kurios neturi net priedainių.
Nors to vieno eurovizinio standarto nėra, užduotis yra paprasta – tu turi tris minutes, kuomet tave stebi žiūrovai iš visos Europos. Kai kurie stebi švęsdami, kai kurie puse akies ruošdami maistą ar veikdami kitus pašalinius dalykus ir tavo tikslas tampa per tas tris minutes padaryti kažką, kas privertų tuos žiūrovus bent akimirkai atsisukti ir pagalvoti, o kas gi čia?“, – patirtimi dalinosi A. Lukošius.
Jam antrina ir vienas žymiausių Lietuvos muzikos prodiuserių Martynas Tyla. Jis ne kartą ir pats važiavo į „Eurovizijos“ konkursą kartu su savo prodiusuojamais atlikėjais, tačiau sako, jog rakto, į didžiosios scenos olimpą, dar neatradęs.
„Konkurso atrankose kaskart matome vis daugiau jaunų atlikėjų, nes Lietuvos didieji atlikėjai bijo dalyvauti, bijo, jog jiems nepasiseks ir jų populiarumas nukris.
Kad ir kaip benorėtume, „Eurovizija“ yra įdomi tik todėl, kad tai yra varžybos. Įdomu, kas gi laimės, bet standarto nėra: šiandien laimi viena daina, rytoj – kita“, – laidoje atviravo M. Tyla.
Be geros dainos ir aktualios siunčiamos žinutės scenoje svarbus ir išorinis įvaizdis: apranga, šviesos elementai, kameros filmavimo kampai ir kiti techniniai dalykai.
Dizaineris ir savo vardo mados namų įkūrėjas Robertas Kalinkinas tikina, kad vien drabužiai retai kada nulemia sėkmę, tačiau pakišti koją – tikrai gali.
„Atlikėjų įvaizdis tik išskirtiniu atveju gali lemti daugiau nei 50% pasirodymo sėkmės, o įprastu atveju, manau, ne daugiau 20%. Už įvaizdį daug svarbiau yra simbiozė – jo ir pačio pasirodymo, siunčiamos žinutės dermė“, – pasakojo R. Kalinkinas.
Visgi nors Lietuva „Eurovizijoje“ dalyvauja nuo 1994 metų, per tą laikotarpį nė karto nepavyko užimti prizinės vietos.
Esame siuntę ir grupes, ir solistus, atliekančius įvairių muzikos stilių dainas: nuo lopšinės iki alternatyvios elektroninės muzikos, tačiau nors kaskart sėkmė nusisuka, kitais metais nepasiduodame ir vėl bandome bei pergale tikime iš naujo.
„Manau, jog ta meilė „Eurovizijai“ prasidėjo prieš tris dešimtmečius.
Paskelbus Nepriklausomybę Lietuva buvo matoma laikraščių viršeliuose kone visame pasaulyje, tačiau po to tas žinomumas praėjo ir mes ėmėme ieškoti naujų būtų, kad mus pastebėtų, kad vėl būtume matomi.
„Eurovizija“ tapo viena iš tų vilčių“, – savo įžvalgomis dalinosi žurnalistas A. Užkalnis.
Kaip užkariauti didžiąją „Eurovizijos“ sceną, ko reikia geram pasirodymui ir koks turi būti atlikėjas, galintis atstovauti Lietuvą šiame konkurse – apie tai jau šį ketvirtadienį, 21:30 val. „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Skyrybos“.
