Po skyrybų 20 kilogramų atsikračiusi Inga Norkutė: „Galvojau taip labiau patiksiu visiems“

Prieš dvejus metus skyrybas su Šiaulių dramos teatro vadovu ir aktoriumi Aurimu Žvyniu išgyvenusi moteris šiandien vėl šypsosi ir teigia besimėgaujanti gyvenimu bei drąsiai prakalbo apie išvaizdos pokyčius.

Šį ketvirtadienį, „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Skyrybos“ laidos svečiai susirinks pakalbėti apie kovą su nepageidaujamais kilogramais, valgymo sutrikimus, problemas, ydas ir būdus, kaip saugiai mesti svorį bei gražinti savo kūno linijas.

Aktorė I.Norkutė neslepia, jog nors niekada nekompleksavo dėl savo svorio, vos pradėjus dirbti televizijoje ją apėmė kitokios mintys.

„Dabar aš esu tokia, kokia noriu būti. Prieš tai buvau „skani“ – nors nesu triženklio numerio pasiekusi, svėriau daugiausiai 89 kilogramus, bet nepaisant to mane žiūrovai mylėjo, pereidavau kastingus, mane priėmė tokią, kokia buvau.

Visgi pradėjus darbą televizijoje, atėjo mintis, jog galbūt reiktų mesti po truputi tą svorį.

Ne paslaptis, jog ekranas didina, o aš norėjau kūdėti, galvojau taip labiau patiksiu visiems“, – prisiminimais laidoje dalinsis po skyrybų 20 kilogramų atsikračiusi aktorė.

Nors moteris neslepia, jog su sportu draugauti neužtenka tiesiog laiko, norint numesti svorio jai teko kardinaliai pakeisti mitybą.

Viena populiariausių dietų visame pasaulyje buvo ta radikaliausia priemonė, kurią Inga yra išbandžiusi.

„Tai japonų dieta, kuomet valgomi tik kiaušiniai, kopūstai, virta mėsa, du kartus per dieną, nustatytu laiku. Ir jokių užkandžiavimų.

Kuomet tu dirbi, ši dieta yra labai gerai, tik nepatogu, nes ne visada esi laisvas tuo metu, kai reikia valgyti pagal planą. Tačiau tame nėra jokio gyvenimo malonumo.

Tavo galvoje sukasi vienintelė mintis – „kaip numesti svorio“ ir aš kiekvieną dieną svėriausi, vien tam kad pamatyti kelis šimtus gramus mažiau nei vakar“, – atvirai pasakos moteris.

Aktorė teigia, jog besaikis dietų laikymasis ilgainiui gali tapti net liga. Kaskart skaičiuoti kiekvieną suvalgytą kaloriją gali išvaryti iš proto, o amžinas gardaus maisto ribojimas yra tarsi paties savęs kankinimas.

„Mes kartais per daug apsikraunam skaičiuodami kiek ir ko suvalgom. Kartais kur nors būni, kažkas kažką labai skaniai gamina, pakviečia paragauti, tai negi dabar imsi nagrinėti, iš ko tai pagaminta, kas įdėta ir kiek to patiekalo galima suvalgyti.

Tokiomis mintimis apkrauni tik savo galvą ir nedalyvauji bendravime su šalia esančiais žmonėmis.

Nes tai tampa liga. Alkis turi būti ne maistui, o meilei, tapybai, siuvimui ar kelionėms“, – teigė Inga.

Laidoje dalyvausiantis dietologas rezidentas Edvard Grišin antrins Ingai, jog net ir populiariausios dietos atneša tik trumpalaikius rezultatus ir daug svarbiau yra ne jų laikymasis, o supratimas ir žinios, kaip tinkamai pasirinkti produktus ir patiekalus nepakenkiant savo tikslams.

„Žmogus turėdamas tikslą gali save riboti, prie visokiausių dietų galima priprasti, bet mes nesame robotai ir kuomet ateina akimirka išeiti į miestą su draugais, nueiti į kavinę ir kuomet ten nerasite būtent tų trijų produktų iš jūsų vartojamos dietos, žmogus turi žinoti į ką jam reikia atkreipti dėmesį rankantis vieną ar kitą patiekalą.

Maistas lydi mus visur. Darbo dienomis pietus mes valgome 11 val., dėl ko nepraėjus nei pusei dienos mes jau suvalgome ir pusryčius, ir pietus, kas yra 2/3 dienos kalorijų poreikio.

Tuomet ir prasideda, jog dar norima valgyti darbe, pavalgoma grįžus namo ir iš to kyla visos bėdos, jog mes negalim patys sukontroliuoti savo emocijų, savo alkio jausmo“, – pasakos dietologas rezidentas Edvard Grišin.

Vis tik savo tikslų neapleido ir pasakiškais rezultatais šiandien džiaugtis gali kita laidos viešnia, verslininkė Ugnė Usevičiūtė.

Nors moteris pasakoja visuomet mylėjusi save tokią, kokia buvo, tačiau atėjus metams pokyčiams, per nepilnus metus ji numetė virš 100 kg,

„Namuose turimos svarstyklės mano svorio net neberodė. Teko nusipirkti kiaulėms sverti skirtas svarstykles ir jos parodė – 220 kg.

Bet išvydus tuos skaičius aš nesureagavau, šiek tiek apėmė depresija, bet toliau valgiau kaip valgius. 20 metų nesilaikiau jokių dietų, man buvo viskas labai gerai: neturėjau sveikatos problemų, sekėsi darbe, galbūt dėl to ir nesiėmiau visų permainų.

Esu psichologiškai tvirta moteris, todėl aplinkiniai dėl mano svorio nieko nesakydavo, bijodavo.

Tačiau visgi vieną dieną, be jokios paaiškinamos priežasties, tiesiog ėmė ir šovė į galvą mintis, kad laikas numesti tą svorį“, – savo istorija laidoje dalinsis Ugnė.

Anot laidoje dalyvausiančios psichologės Jūratės Bortkevičienės, žmogus neretai prisigalvoja visokiausių pasiteisinimų savo svoriui, visais būdais bando save paguosti, nes norint pasiekti pokyčių, reikia įdėti nemažai ryžto ir pastangų, ko daugelis pritingi.

Problemos neigimas ir jos ignoravimas aktualus ne tik viršsvorį turintiems žmonėms, bet ir susiduriantiems su valgymo sutrikimais, bulimija ar anoreksija.

Deja, ši problema neaplenkė ir psichologės šeimos.

„Žmogus iš prigimties yra tinginys, ieškome ką daryti, jog nereiktų nieko daryti. Žmonės susigalvoja visokiausių pasiteisinimų, jog svoris jų gyvenimui įtakos neturi.

Vis tik nėra baisiau ką gali patirti tėvai būnant šalia vaiko, kuris serga. Kuomet supratom, kad tai yra liga, buvo sudėtinga priversti 20 metų dukrą imtis kažkokių tai priemonių.

Keliaudama po pasaulį ir gyvendama kurį laiką Kolumbijoje ji tapo vegetare, po kelių dienų ji jau paskelbė esanti veganė, ėmė besąlygiškai daug sportuoti.

Iš pirmo žvilgsnio neatrodė tai blogai, juk koks tėvas pyks, kad jų vaikas gyvena sveiką gyvenimo būdą, tačiau tai buvo pirmasis ligos signalas.

Liga prasideda tuomet, kai drastiškai atsisakoma tam tikrų produktų ar patiekalų“, – laidoje pasakos psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Savo patirtimi su valgymo sutrikimais pasidalins ir tekstų rašytoja, 24-erių metų mergina Dovilė Januškevičiūtė.

Dėl paauglystėje išgirstos neigiamos replikos, Dovilės galvoje įvyko perversmas, su kurio pasekmėmis jai tenka kovoti kasdien.

„Nuo 14 metų kovoju su valgymo sutrikimais. Tuomet iš pažįstamo išgirdau paprastą frazę „Dovile, tu esi stora“. Dėl to ir, matyt, dėl aplink supančio to meto gražaus kūno kulto, pasimečiau visam tam iliuzijų pasaulyje ir įstrigau.

Jeigu žinau, jog savaitgalį reikės važiuoti pas šeimą į svečius, tai aš kelios dienos prieš gyvenu visiškam kalorijų deficite, nes žinau, kad ten reikės valgyt. Jausiu nepagarbą, jeigu atsisakysiu.

Žinoma, kuomet maistas būna lydimas pokalbių, tuomet užsimiršti ir ne tiek kreipi į valgymo procesą dėmesio, tačiau kuomet atsisėdi į akistatą su tuo kepsniu ar sriuba, maistas tampa priešu“, – pasakos Dovilė.