Režisieriaus Toddo Phillipso filmas „Džokeris“ pelnė daugiausia – net vienuolika „Oskaro“ nominacijų.
Į šį prizą pretenduoja ir J.Phoenixas, juostoje sukūręs psichikos sutrikimo kamuojamo klouno vaidmenį. Už jį aktorius jau pelnė Auksinį gaublį, BAFTA prizą ir susižėrė daug kitų apdovanojimų.
Iš Puerto Riko kilęs aktorius prestižiškiausiam kino apdovanojimui nominuotas jau ketvirtąsyk, jo filmografijoje – ne vienas įsimintinas vaidmuo.
Aktorius J.Phoenixas pirmą kartą buvo nominuotas „Oskarui“ tolimais 2001 metais už gašlaus ir nuodėmingo imperatoriaus tėvažudžio Komodos vaidmenį „Gladiatoriuje“ („Gladiator“) – Holivudo juostoje iš Romos istorijos.
Tuomet neigiamas J.Phoenixo personažas vos neužtemdė pagrindinio herojaus – narsaus karvedžio Maksimo, kurį vaidino Russellas Crowe. Bet statulėlė vis dėlto teko R.Crowe – šiaip ar taip, šioje istorijoje jo herojus turėjo kur kas daugiau iškentėti.
2006-aisiais apdovanojimas J.Phoenixą vėl aplenkė. Filme „Ties jausmų riba“ („Walk the Line“) aktorius, negailėdamas savęs, įsijautė į Amerikos numylėtinio ir sūnaus paklydėlio Johnny Casho – į alkoholį įnikusio kantri dainininko – vaidmenį.
Tačiau „Oskarą“ gavo jo partnerė šiame filme Reese Witherspoon. O Joaquinas, kuris filmavimo metu nepaleido iš rankų gitaros ir atsiliepdavo tik šaukiamas Casho vardu, atsidūrė narkologijos klinikoje. Beje, visai ne dėl išgyvenimų, kad negavo apdovanojimo, – jo atsainus požiūris į prizus niekada nebuvo paslaptis.
Apie savo dalyvavimą varžytuvėse dėl „Oskaro“ jis taip kalbėjo: „Tai toks masalas, morka. Bet tai neskaniausia morka, kokią tik esu ragavęs, ir aš jos nenoriu. Varžytis vienam su kitu – didžiausia kvailystė.“
Šitaip atvirauti aktorius pradėjo iškart po vaidmens filme „Mokytojas“ („The Master“, 2012 m.), vėl žadėjusio jam „Oskarą“, kurio ir tąkart negavo.
Prieš tai J.Phoenixas vos nesugriovė savo karjeros ir ekscentriškais poelgiais iš esmės sužlugdė švelniausio Jameso Gray filmo „Tarp dviejų mylimųjų“ („Two Lovers“, 2008 m.), kuriame sukūrė vieną geriausių savo vaidmenų, reklaminę kampaniją.
Joaquinui ir Casey Affleckui, senam jo bičiuliui ir giminaičiui (tuo metu buvo vedęs J.Phoenixo seserį), pavyko apmulkinti visą pasaulį.
C.Affleckas sukūrė „mokumentinį“ filmą (išsityčiojimo iš dokumentinio kino žanras; „mockumentary“ – nuo angliško veiksmažodžio „to mock“ – tyčiotis) „Aš vis dar čia“ („I’m Still Here“, 2010 m.), kuriame J.Phoenixas vaidino save, bet visiškai pamišusį.
Barzda apaugęs aktorius paklaikusiu žvilgsniu dalijo keisčiausius interviu ir tikino, jog baigė aktoriaus karjerą, kad taptų reperiu.
Sąmonės aptemimas baigėsi tik tada, kai filmas „Aš vis dar čia“ buvo baigtas rodyti kino teatruose.
Režisierius Paulas Thomas Andersonas, palaukęs, kol Joaquinas baigs darkytis, pakvietė jį vaidinti filme „Mokytojas“. Tai istorija apie jūreivį, pasiklydusį sausumoje ir pakliuvusį į religinio lyderio ir jo bažnyčios, panašios į totalitarinę sektą, pinkles.
J.Phoenixas suvaidino puikiai ir viešai išplūdo varžybas dėl „Oskaro“ kaip tik tada, kai filmas į jas pateko.
„Joaquinas nesijaučia patogiai susidūręs su savo profesijos viešąja puse. Bet argi galima pykti ant aktoriaus, kuris taip puikiai vaidina, bet prastai reklamuoja tavo filmą?
Aš norėčiau, kad mano filmų žvaigždės būtų pavojingos, įžūlios, o ne taikytųsi su visokiu mėšlu. Aš tokius myliu“, – taip P.Th.Andersonas palaikė viešą J.Phoenixo apsisprendimą nesiterlioti su „Mokytoju“ ir pakvietė jį į kitą savo filmą „Žmogiška silpnybė“ („Inherent Vice“, 2014 m.).
Jis sukurtas pagal daugiaplanį Thomo Pynchono romaną, tokį sudėtingą, kad perprasti siužeto vingrybes pajėgė ne bet kuris kritikas.
J.Phoenixas „Žmogiškoje silpnybėje“ vaidino privatų detektyvą Doką Sportelo, tokį aštuntojo dešimtmečio Didįjį Lebovskį, kuris iš burnos nepaleidžia suktinės su žole ir tiria tamsias, painias bylas.
Kritikai filmą įtraukė į geriausių metų juostų sąrašą, bet kino teatruose jis sužlugo, nesurinkęs 6 mln. dolerių iki išleisto biudžeto.
Toks pat likimas laukė ir J.Gray filmo „Imigrantė“ („The Immigrant“, 2013 m.), kuriame J.Phoenixas vaidino tragišką sutenerį, mirtinai įsimylėjusį moterį, kurią leido per rankas, – kritikų plojimai ir visiškai menkas žiūrimumas.
Visiškai kitaip sutikta Spike’o Jonze melodrama „Ji“ („Her“, 2013 m.), kurioje J.Phoenixas pirmą kartą per ilgą laiką suvaidino jautrų ir sutrikusį žmogų, įsimylėjusį operacinę sistemą su Scarlett Johansson balsu.
Kad ir kaip būtų keista, skirti šį vaidmenį J.Phoenixui režisierių paskatino skandalingas interviu, kurį jis davė Davidui Lettermanui savo „perėjimo iš aktorių į reperius“ metu. S.Jonze sužavėjo Joaquino silpnumas ir pažeidžiamumas – tuomet jis atrodė kaip „pamestas žaisliukas“.
Toli gražu ne visi filmai, kuriuose J.Phoenixas vaidino po „Mokytojo“, buvo vykę. Juostoje „Marija Magdalietė“ („Mary Magdalene“, 2018 m.) jam teko ne kieno nors kito, o Jėzaus vaidmuo.
Ir atsitik taip, kad velniško temperamento aktoriui čia nebuvo ko veikti. Pašėlusio, grėsmingo, nerimastingo Joaquino prireikė tik prekeivių išvarymo iš šventyklos scenoje, o visą kitą laiką jam teko mąsliai žvelgti į apaštalus ir Magdalietę.
Manyta, kad filmas bus revoliucinis, atliepiantis naujausią feministinę dvasią, parodys Magdalietę kaip vieną artimiausių Kristaus bendražygių, iš esmės tryliktą apaštalą.
Tačiau pasirodė, pasak negailestingo britų „The Guardian“ kritiko, tik „bedantis bandymas paneigti sekmadieninės mokyklos mitus“.
Šiame filme nepamatysime, kaip Magdalietę vaidinanti Joaquino draugė Rooney Mara mazgoja jam kojas ir šluosto savo plaukais – biblinis kanonas šiuolaikinei moteriai pasirodė per daug įžeidžiamas. Tačiau įdomiausias šioje istorijoje aktorinės užduoties ambicingumas: juk ne juokas suvaidinti Dievo įsikūnijimą žemėje!
Rengdamasis vaidmeniui Joaquinas, kuris nelaiko savęs labai tikinčiu, išstudijavo keturias Evangelijas atidžiau už bet kokį krikščionį – atrodo, šis vaidmuo kur kas daugiau davė jam negu nusivylusiems žiūrovams ir kritikams.
Užtat kitas J.Phoenixo vaidmuo pateko į jo „aukso sąrašą“.
Režisierės Lynne Ramsay filme „Tavęs niekada čia nebuvo“ („You Were Never Really Here“, 2017 m.) jo herojus Džo, buvęs jūrų pėstininkas ir FTB agentas, uždarbiauja kaip privatus seklys, derindamas šį darbą su samdomo žudiko funkcijomis: jis susidoroja su blogais vyrukais plaktuku.
O šio grėsmingo dėdulės su pražilusia barzda viduje gyvena amžiams traumuotas berniukas, gelbstintis dabartinius vaikus nuo žiauraus suaugusiųjų pasaulio.
Filmui plojo Kanai, aktoriui įteiktas prizas už geriausią vyrišką vaidmenį (savo ruožtu jis per apdovanojimo ceremoniją suvaidino visą performansą vaizduodamas nustebimą).
Kitam filmui „Broliai Sistersai“ („The Sisters Brothers“, 2018 m.) plojo jau Venecija. Jacques’o Audiard’o revizionistiniame vesterne J.Phoenixas vaidina vieną brolių – galvų medžiotoją, šiurkštų ir siauraprotį mačo, kuris nemoka gerti ir pagiriotas virsta nuo arklio. Ir taip pat sieloje slepia vaikišką traumą.
Per L.Ramsay ir J.Audiard’o filmų reklamos kampanijas į viešumą jau buvo prasiskverbę gandai, kad J.Phoenixas vaidins Džokerį, ir žurnalistai be perstojo tuo domėjosi, tačiau aktorius tylėjo arba išvengdavo atsakymo. Išsamius interviu jis pradėjo duoti tik po to, kai visi pamatė filmą.
Aktorius, kuris „nekenčia savo profesijos viešosios pusės“ ir praeityje sužlugdė ne vieno filmo reklaminę kampaniją, staiga pasikeitė ir pradėjo noriai kalbėti ne tik apie darbą, bet ir tokiomis temomis, kokių anksčiau nepripažino – apie per anksti pražuvusį brolį Riverį, apie savo draugę Rooney. Ir apie tai, kaip įsigyveno į Džokerio vaidmenį: „Aš tiesiog suvaidinau jį kaip Jėzų Kristų.“
Parengė Milda Augulytė
