Ekscentriškasis atlikėjas ne kartą stebino savo pareiškimais. Šį kartą vyras apkalbų centre atsidūrė po to, kai papasakojo apie sprendimą pasidaryti vazektomiją.
Tai operacija, per kurią perkerpami, perrišami, uždeginami ar kitaip pažeidžiami sėkliniai latakai, dėl ko spermatozoidai nepatenka į šlaplę ir moteris negali būti apvaisinama.
Po nesudėtingos, maždaug 15 minučių trunkančios operacijos lytinis potraukis nesumažėja.
Vazektomija populiaresnė išsivysčiusiose šalyse.
T.Sinickis apie šį kontracepcijos būdą sužinojo prieš septynerius metus žiūrėdamas britų TV serialą „Midsomerio žmogžudystės“.
Išgirdęs apie tokį vyriškosios kontracepcijos metodą Tomas ėmė ieškoti informacijos internete.
Tačiau pats tada dar negalvojo, kad vieną dieną pasielgs kaip serialo herojus ir gulsis ant operacinio stalo.
„Tokį sprendimą priėmiau būdamas 33-ejų. Trečias sūnus gimė gerokai per anksti – septynių mėnesių.
Todėl gydytojai mums su žmona nerekomendavo turėti daugiau vaikų“, – LNK laidoje „Bus visko“ kalbėjo T.Sinickis, su sutuoktine Justina auginantis šešerių metų Benediktą, aštuonerių Luką ir devynerių Patriką.
Apsisaugojimo nuo nėštumo rūpesčiai dažniausiai užkraunami ant moters pečių.
Medikai teigia, kad kontraceptinės priemonės dažnai būna kenksmingos moterų organizmui, ypač psichologinei būsenai.
„Manau, kad bet kokia kontracepcija moteriai yra daug pavojingesnė negu vyrui.
Juk žinoma, kad hormoninis gydymas ne visada yra geras.
Tad vieną dieną sėdau į automobilį ir nuvažiavau pas gydytoją. Jis paklausė, kiek man metų, ir paliepė: „Gulkis“, – prisiminė atlikėjas.
T.Sinickis pasakojo, kad toks sprendimas kilo visiškai natūraliai. Jis tvirtai pasiryžo operacijai, todėl namuose nebuvo ilgų diskusijų.
Kai vyras apie savo sprendimą pranešė žmona, jam pasirodė, kad ji nepatikėjo.
Kai jis sutuoktinei pasakė, kad važiuoja pas medikus, moteris ištarė: „Gerai. Iki.“
Dainininkas prisiminė, kad pooperacins laikotarpis nebuvo lengvas, jis maždaug mėnesį vartojo skausmą malšinančius vaistus.
„Buvo keista, kad skaudėjo pilvo raumenis. Kai bandydavau užsiimti fizine veikla, jausdavau diskomfortą, – prisiminė T.Sinickis. – Po kiek laiko buvo apėmusi lengva panika.
Net pagalvojau, kad gal nereikėjo operacijos.“
Tačiau atlėgus skausmui T.Sinickio abejonės išsisklaidė, niekada nebuvo aplankiusi mintis, kad pasiryžęs operacijai jis padarė klaidą.
„Tokia mintis gali ateiti, jei kiltų noras turėti daugiau vaikų, – samprotavo dainininkas ir verslininkas. – Bet vargu ar norėčiau turėti daugiau vaikų, nes ir trims sudėtinga skirti tiek dėmesio, kiek jie nusipelno.
Jei man kils noras paleisti į pasaulį daugiau Sinickių, manau, kad tai bus įmanoma.
Po vazektomijos vyras netampa nevaisingas, jis tik negali apvaisinti moters per natūralius lytinius santykius.
Tačiau sėklidėse toliau gaminasi spermatozoidai, kuriuos galima panaudoti per pagalbinį apvaisinimą.
Be to, po vazektomijos yra daromos atkuriamosios operacijos.
Tikimybė, kad latakas bus atkurtas sėkmingai, svyruoja nuo 20 iki 80 procentų – priklausomai nuo to, prieš kiek laiko buvo atlikta vazektomija.
Nemanau, kad per artimiausius 15 metų man kiltų noras susilaukti dar vieno vaiko.“
Dainininkas ir verslininkas teigė, kad vazektomija yra pigi operacija, palyginti su kitomis kontracepcijos priemonėmis.
„Dabar procedūra kainuoja nuo 400 iki 600 eurų. Aš mokėjau 1000 litų (apie 289 eurus. – Red.).
Jeigu lyginsime su moterų naudojamomis kontraceptinėmis priemonėmis, tai yra kur kas efektyvesnis ir pigesnis būdas. Sumoki 400 eurų vieną kartą, ir – viskas.
Jeigu gyvensiu, pavyzdžiui, dar 40 metų, išeis 10 eurų per metus. Tai – mažiau nei euras per mėnesį.
Pigiau už automobilio statymą, pigiau už prezervatyvus – už viską pigiau.
Žinau, kad Lietuvoje labai mažai vyrų, pasidariusių tokią procedūrą. Bet yra šalių, kuriose kas penktas vyras tam ryžtasi“, – kalbėjo T.Sinickis.
Pasiryžimas vazektomijai – ne vienintelis aplinkinius nustebinęs T.Sinickio sprendimas.
Vyras su šeima jau ne vienus metus gyvena Anykščiuose.
Sostinės triukšmą jis iškeitė į tyrą miestelio orą ir lėtesnį tempą. Jie su žmona įsitikinę, kad gyvendami Vilniuje nebūtų tokie saugūs.
Dabar tėvai gali ugdyti atžalų savarankiškumą – vienus išleisti į mokyklą, būrelius.
„Gyvenome Vilniaus senamiestyje, berniukai lankė mokyklą Žvėryne.
Teoriškai jie galėtų sėsti į troleibusą arba važiuoti taksi, bet nemanau, kad galėtume ramia širdimi leisti jiems tai padaryti.
Esu gyvenęs Naujojoje Vilnioje, mano mokykla buvo 200 metrų nuo namų. Eidavau į ją vienas, nes buvo neįmanoma pasiklysti.
O sostinės širdyje, deja, yra kur pasiklysti. Vaikai džiaugiasi, kad Anykščiuose gali savarankiškai iš mokyklos grįžti“, – pasakojo T.Sinickis.
Sostinėje tėvai savo atžalas dažnai patys vežioja į būrelius, laukia, kol baigsis pamokos.
O Sinickiai džiaugiasi, kad gyvendami Anykčiuose gali sutaupyti nemažai laiko.
Tomas dažnai vyksta į verslo keliones, rūpinasi darbais Vilniuje. O Justina yra atsidavusi namams.
„Mano žmona yra tėvas, mama ir visa kita. Ji yra labiau subalansuota asmenybė, turinti aukštą emocinį intelektą, – aiškino Tomas. – Dėl vaikų laimės ir gerovės aš mieliau matyčiau juos leidžiant laiką su mama negu su manimi.
Vaikus labiau traumuočiau, jeigu daug laiko leisčiau su jais.
Aš pradedu kabinėtis prie jų kaip prie suaugusiųjų, o tai jų amžiuje nesveika.
Nemoku peržengti savęs. Nuolat pasižadu taip nesielgti, bet po pusvalandžio pastebiu, kad su jais pradedu elgtis kaip sovietinis pedagogas.
Vaikystėje iš manęs reikalaudavo, kad būčiau pirmūnas, buvo stengiamasi įgyvendinti vos ne idealaus jaunuolio viziją.
Aš nėriausi iš kailio ir manau, kad dėl to išsiugdžiau labai daug kompleksų. Bet man užtenka blaivaus proto tai pastebėti. Nenoriu, kad mano vaikai būtų tokie kaip aš.
Dėl per didelio noro siekti profesionalumo ir tobulumo jie nesugebėtų jausti elementaraus džiaugsmo.
Vakar vakarieniavau su kurso draugu, mes aptarėme jau ne kartą patvirtintą išvadą: nors mums netrūksta pasitikėjimo savimi, nemokame pasidžiaugti savo pasiekimais. Tai didžiausia pirmūno problema.“
Vyras sakė, kad iš žmonos daug ko išmoko.
Pavyzdžiui, anksčiau, kai vaikai susiginčydavo, jis bandydavo būti teisėju, sprendžiančiu konfliktą vieno ar kito naudai.
O dabar jis neskuba kištis į vaikų ginčus. Paklausęs Justinos nuomonės Tomas suprato, kad reikia leisti berniukams patiems išsiaiškinti ir susitaikyti.
Visą laidą galite pamatyti čia
Parengė Rūta Peršonytė
