Laidos „24/7“ vedėja D.Žeimytė-Bilienė „Lietuvos ryto“ televizijoje dirba nuo 2008 metų. Griežta, savimi pasitikinti žurnalistė žavi televizijos žiūrovus objektyvumu ir kompetencija. Šie metai jai buvo kaip niekada dosnūs ir prasmingi. Daiva su vyru paralimpiniu čempionu Mindaugu Biliu (37 m.) tapo tėvais. Jų pirmagimiui Mykolui – keturi mėnesiai.
Nors dabar televizijos laidų vedėja nuo įtempto darbo šiek tiek atsitraukė ir daugiau laiko skiria motinystės rūpesčiams, televizijos žiūrovams ji vis tiek yra 2019 metų simpatingiausioji: „Žinia buvo netikėta, tačiau labai maloni. Dėkoju visiems, kurie už mane balsavo.“
„Mokykloje gerai mokiausi, tad garbės lentose tekdavo dažnokai matyti savo nuotrauką.
Ir studijuodama stengiausi dėl savo ateities, gaudavau padidintą stipendiją. Vadovaujuosi požiūriu, kad viską reikia padaryti kruopščiai ir iki galo.
„Lietuvos ryto“ bendrovė du kartus mane apdovanojo Don Kichoto statulėle. 2016 metais televizijos žiūrovai mane ir Martyną Starkų išrinko simpatingiausiais. Smagu gauti įvertinimą, bet gyvenu ne dėl apdovanojimų. Tokiais atvejais tiesiog suprantu, kad darbe einu teisinga kryptimi ir negaliu užmigti ant laurų“, – kalbėjo D.Žeimytė-Bilienė.
– Šie metai jums dovanojo sūnų Mykolą. Kas dar naujo įvyko?
– Na, sūnaus gimimas – reikšmingiausias įvykis. Suvešėjo manyje visi motinystės instinktai, kurie anksčiau buvo kažkur užslėpti. Gal tas mano moteriškumas labiau atsiskleidžia ir televizijos laidose.
Ne vienas žmogus sakė, kad lyg ir švelnesnė tapau. Nežinau, ar taip bus laikinai, ar nuolatos, bet kol kas man tie pokyčiai patinka.
Šiais metais buvo įdomių susitikimų, prasmingų pažinčių. Susipažinau su viena labai šviesia vėžiu sirgusia moterimi, kurios nebėra tarp gyvųjų.
Paskutinis pokalbis įsirėžė dėl jos optimizmo, didžiulio noro gyventi. Išėjus iš tokio interviu suprantu, kad tokios asmenybės ir yra tikrieji mūsų mokytojai.
Buvo įdomūs šalies prezidento rinkimai. Vedžiau rinkimų debatų laidas. Įsiminė pažintis su Lietuvos prezidento Gitano Nausėdos tėčiu – labai šiltas, paprastas žmogus.
Labiausiai man patinka bendrauti su paprastais žmonėmis, turinčiais savo istorijas. Tada įsikraunu išminties ir suvokiu, koks didžiulis džiaugsmas yra gyvenimas ir kaip jį reikia branginti.
– Šiais metais jums tenka sparčiau suktis – derinti buities darbus, vaiko auginimą ir darbą.
– Visą gyvenimą labai mėgstu planuoti ir savo laiką produktyviai išsidėlioti. Siekiu kuo daugiau nuveikti per kuo trumpesnį laiką ir pasilikti minučių sau.
Dabar sunkiau atrasti laiko sau, bet nepasakyčiau, kad su vaiko atsiradimu kas nors stipriai pasikeitė.
Kaip buvau konkreti ir viską planuojanti, taip ir likau. Disciplina padeda ir auginant vaiką.
– Kokį smagiausią darbe nutikusį kuriozą prisimenate?
– Jų buvo ne vienas. Pavyzdžiui, prieš kelerius metus Vytautas Landsbergis dalyvavo tiesioginėje transliacijoje lauke prie Prezidentūros.
Buvo įrengta kilnojamoji studija, pastatytos aukštos baro kėdes be atlošo. Kėdės apačioje buvo metalinis žiedas, ant kurio užsikėlus vieną koją galima išsilaikyti stabiliai. Kitu atveju kėdės atlošas sukinėjasi.
V.Landsbergis atsisėdo ant kėdės ir ant žiedo užsikėlė abi kojas. Prasidėjo eteris, pradėjome kalbėti ir matau, kaip profesorius pradeda nusisukinėti su kėde. Aš čiupau jį už skverno, kad vėl atsukčiau į kameras, o jis ramiai sako: „Palaukit, o kas čia mane suka?“ Buvo sunku sulaikyti juoką, o juk viskas vyko tiesioginio eterio metu.
– Kaip sutiksite Naujuosius metus?
– Šeimoje. Juk mums trims tai ir pirmosios Kalėdos, ir pirmieji Naujieji metai.
Berniukas stipruolis, bando sėstis, puikiai laiko galvą, žaidžia, krykštauja. Labai smagus ir mielas vaikas. Aš dabar juokauju, kad gyvenime nebuvo kito tokio žmogaus, kuris būtų sugebėjęs taip sutramdyti Žeimytę.
Su Mindaugu lygiavertiškai dalijamės Mykolo auginimą. Tėtis yra labiau žaidimų draugas, mama – maistas ir jaukumas. Man svarbiausia, kad vaikas būtų išmylėtas.
Jeigu reikės jį nešioti, nešiosiu, niekada negailėsiu savo dėmesio. Ką mes, tėvai, sukursime vaikui augant, po to tai jam gyvenime labai atsilieps. Noriu, kad Mykolas turėtų pačią gražiausią vaikystę.
– Kada planuojate į darbą įsilieti visa jėga?
– Kai laukiausi, maniau, kad po gimdymo greitai grįšiu į darbus. Dabar mano nuomonė pasikeitusi – nenoriu skubėti, gyvenu vaiko ritmu ir jo poreikiais. Metus neplanuoju nieko naujo, o paskui bus matyti.
– Ko paprašėte Kalėdų Senelio dovanų?
– Kalėdų Senelio ar kažko iš aukščiau danguje paprašiau sveikatos man ir mano šeimai, taip pat vidinės ramybės visiems.
Gyvename gana chaotiškame pasaulyje, tai bent namuose norisi harmonijos ir patirti kuo daugiau brangių akimirkų su artimiausiais žmonėmis.
