Šie metai laidos „Panorama“ (LRT televizija) vedėjui M.Žiedui buvo vieni sėkmingiausių. O tai, kad juos vainikavo televizijos žiūrovų pripažinimas, Marijui buvo tarsi ryški uoga ant šventinio torto: „Netikėta, bet labai džiugu. Tai įkvepia manyti, kad nesivaikydamas pigiausio būdo siekti populiarumo einu teisingu keliu.
Juk žmogui, kuris nėra įsipainiojęs į socialinius tinklus, toks įvertinimas yra didelis pasiekimas. Noriu padėkoti savo gerbėjams ir tikiuosi jų nenuvilti ateityje.“
LRT televizijoje M.Žiedas dirba beveik 13 metų. Iš pradžių jis kelis mėnesius vedė „Vakaro žinias“, o vėliau tapo „Panoramos“ veidu.
„Kurį laiką mokykloje buvau pirmūnas, tad turiu kelis padėkos raštus už gerą mokymąsi.
Jau dirbdamas televizijoje buvau per žingsnį nuo konkurso „Kalbos grynuolis“ apdovanojimo – užėmiau garbingą antrą vietą. Bet, žinote, antruosius dažnai greitai pamiršta“, – pasakojo M.Žiedas.
– Jūsų lietuvių kalba taisyklinga, dikcija graži. Ar tai kainuoja daug pastangų?
– Kasdienybėje pasitaiko ir nukrypimų. Aš juk nesu robotas. O dirbdamas noriu, kad žiūrovui būtų malonu girdėti gražiai iš ekrano kalbantį laidos vedėją.
Taisyklinga kalba yra tam tikras estetikos elementas. Visada prieš eterį stengiuosi pasiruošti kalbai, ją tinkamai suredaguoti.
– Ar turite gerbėjų, kurie jus kalbina gatvėje, rašo laiškus ar ką nors padovanoja?
– Gal kartą per septynerius metus ir gaunu laišką. Jaučiuosi pamalonintas.
Būna, kad mane užkalbina gatvėje, parduotuvėje ar degalinėje, tačiau tikrai nėra taip, kad žmonės neleistų praeiti. Visada sustojęs pabendrauju, malonu, kad esu atpažįstamas.
Pasitaiko ir kuriozų. Kadaise vedžiau loteriją „Teleloto“, tada buvau gal dar labiau žinomas. Dabar būna, kai kas nors pasako: „O, tai jūs „Teleloto“ vedėte. O ką veikiate dabar?“
Tada pagalvoju, kad žinomumas yra trumpalaikis dalykas ir gal kartais tiesiog per daug leidžiame vaizduotei mus įtikinti, jog esame pasaulio centrai.
– Kuo jums buvo išskirtiniai 2019-ieji?
– Negalėčiau ko nors ypatingo išskirti, nebent tai, jog šiemet mano trečias vaikas pradėjo lankyti mokyklą (sūnui Pijui Vakariui 17 m., dukterims Elzei – 13 m., Gilei – 7 m.).
Iš esmės viskas mano gyvenime sukasi apie šeimą, vaikus.
Metai iš metų vis labiau įsitikinu, kad mano žmona Ieva (45 m.) yra nuostabiausia partnerė, didžiausias ramstis gyvenime.
Be jos nebūčiau pasiekęs to, ką šiandien turiu, be jos negalėčiau žengti žingsnių, kuriuos žengiu. Su Ieva galiu pasikalbėti apie viską. Man tai yra didžiulė dovana.
Tikiuosi, kad per šiuos metus tapau geresnis tėtis. Šiemet su vaikais išbandėme lipimą specialia siena. Džiaugiuosi, kad nenusileidau atžaloms.
Per atostogas su šeima buvome Vokietijoje, Austrijoje. Įsigijau naujesnį automobilį. Dabar į jį laisvai telpa visa šeima. Taip pat viliuosi, kad kurį laiką nereikės investuoti į transporto priemonės remontą.
– Kaip pavyksta ekrane visada būti pakylėtam, energingam, pozityviai nusiteikusiam?
– Jeigu esi savo srities profesionalas, negalvoji, ar tau blogai, ar tave kas nors apšaukė, ar nepakankamai įvertino. Man nėra sunku nusišypsoti.
Tiesiog kai nori, kad aplinkiniai žmonės būtų linksmi, smagūs, geruoju prisimintų tą akimirką, kai susidūrė su tavimi, natūraliai pavyksta skleisti pozityvumą.
– Savo balsu užsidirbate duonai. Kaip jį saugote?
– Šaltuoju metų laiku pasitaiko peršalimų. Nuo jų neišsisuksi. Bet neturiu išskirtinės metodikos, kuri padėtų saugoti balsą. Tiesiog pajutęs, kad gerklę perši, sučiulpiu pastilę. Svarbu neužleisti ligos.
Pastebėjau, kad jei nereaguoji į skaudančią gerklę, tuomet peršalimas pereina į slogą, o tada reikia visos krūvos vaistų.
– Ar tiesioginiame eteryje pasitaiko kuriozų?
– Stresinėse situacijose atsiduriama tuomet, kai atsitinka tai, ko neplanavai. Žinių vedėjo karjeros pradžioje nutiko įvykis, kurį pavadinčiau „kai nesiseka, tai nesiseka“.
Žinojau, kad reikia turėti po ranka tekstą, surašytą ant popieriaus, nes gali sustreikuoti sufleris.
Tačiau tą dieną buvo sugedęs spausdintuvas ir negalėjau atsispausdinti teksto. O iki eterio buvo likusios kelios minutės.
Nulėkiau į studiją, o ten prieš žinių pradžią ekrane dingo sufleris. Likau be jokio teksto, o galvoje tuščia.
Kažkaip pasisveikinau su žiūrovais, toliau neprisimenu, ką pasakiau. Režisierius, supratęs, kas nutiko, paleido pirmąjį reportažą. Jo metu buvo sutaisytas sufleris, tada jau viskas vyko pagal planą.
Kartą sėdžiu studijoje, tuo metu ten buvo tvarkomi kažkokie techniniai gedimai, ir pagalvojau, kad tuo metu manęs nerodo, nes monitoriuje mačiau kitą vaizdą.
Staiga pakėlęs rankas parodžiau į viršų iškeltus nykščius, esą smagu, kad kažkas vyksta.
Pasirodo, per HD kanalą tuo metu viskas buvo rodoma lyg niekur nieko.
Esu dėkingas sau ir tėveliams, kad esu išauklėtas nesikeikti ir nerodyti nepagarbių gestų eteryje.
Vedėjas turi žinoti, kad nėra to blogo, kas neišeitų į eterį. Reikia visada save kontroliuoti ir nepaleisti vadžių.
– Kokių dovanų šiemet prašėte Kalėdų Senelio?
– Daiktų jau seniai neprašau. Norėčiau, kad kitais metais visi sveiki būtume, tikiuosi kokių nors įspūdžių, bet ne per daug.
Tai gali būti geras spektaklis ar geras filmas, kurį pasižiūrėtume kartu su žmona, o po to aptartume.
Sau ir kitiems palinkėčiau kuo daugiau šilto bendravimo su artimaisiais.
