Likęs be tėvų pelėdžiukas nemokėjo skraidyti, kurį laiką jį prižiūrėjo maža mergaitė.
Kūčių vakarą paukščiukas išskrido į mišką, todėl Kalėdos mergaitei buvo liūdnos. Ji nusiminusi sėdėjo prie stalo, kai staiga išgirdo krebždesį.
Už lango mergaitė pamatė tupintį pelėdžiuką ir dar dvi pelėdas, kurios atskrido padėkoti.
Prekybos centrų tinklo „Migros“ kalėdinis filmas rodomas Šveicarijoje jau ne vieną savaitę.
Nors Šveicariją nuo Lietuvos skiria Alpės ir keli tūkstančiai kilometrų, filmo režisierius Martinas Werneris ieškojo dviejų pelėdų ne kur kitur, o Lietuvoje.
Ir rado Rudaminos kaime (Vilniaus r.), kur įsikūręs pelėdų augintojas Slavomiras Tabera su žmona vadybininke Mažena.
Filmavimas vyko Riešėje, Vilniaus rajone, kur buvo išnuomotas privatus namas, turintis garažą. Pagal siužetą pelėdos turėjo tupėti ant verandos turėklo.
Naminėms pelėdoms netrūko dėmesio, jos pozavo gerą valandą. Už puikų darbą jos vėliau buvo pavaišintos mėsa.
Šveicariška pasaka Lietuvoje buvo kuriama kelias dienas, stebėję šį darbą užsienio žurnalistai vėliau rašė bendrovei „Migros“ priklausančiame internetiniame portale, kad pelėdos buvo įspūdingos, o lietuvišką namą, kuris buvo pasirinktas filmavimui, Šve icarijoje galėtų turėti daugelis šeimų, auginančių vaikus.
Šortais ir marškinėliais apsirengę filmavimo grupės nariai rugpjūčio mėnesį stovėjo ant stogo ir purškė dirbtinį sniegą. Jis buvo pagamintas iš celiuliozės, kuri biologiškai suyra.
Dalis scenų buvo įamžintos Vilniuje, Gedimino prospekte. Šaligatvis, grindinys, balkonų turėklai – visa tai buvo nubalinęs dirbtinis sniegas, o medžiuose kabėjo lempučių girliandos.
Tai ne pirmas kartas, kai Lietuvos pelėdos sudomino filmų bei reklamų kūrėjus. Slavomiras yra vežęs vieną savo augintinę į Estiją. Tada estai taip pat kūrė kalėdinį filmą ir jiems reikėjo pelėdos. Tąsyk kelių kadrų filmavimas truko apie penkias valandas.
Slavomiras su žmona Mažena prižiūri daugiau kaip 20 pelėdų. Išsiritusios nelaisvėje pelėdos jau tapo naminės. Pelėdos yra plėšrūs, tačiau ramūs paukščiai.
Pelėdų ūkio į Rudaminą apžiūrėti atvyksta ir ekskursijos, jų lankytojai gali paglostyti paukščius, su jais nusifotografuoti.
Dar viena svarbi priežastis, kodėl buvo pasirinkta Lietuva, – filmavimo darbai turėjo išlikti paslaptyje, o tai lengviau išsaugoti dirbant Baltijos šalyse.
Istorija apie pelėdžiuką buvo filmuojama ir namo garaže, kur apsirengusi žieminiais drabužiais rudaplaukė dešimtmetė mokė jį skraidyti. Jos vardas Zazie, ji kartu su tėvais atvyko į Vilnių iš Anglijos.
Rankose mergaitė laikė ne tikrą paukštį, o žalios spalvos žaislą. Žalią spalvą lengviausia panaikinti, todėl buvo pasirinkta būtent žalios spalvos pelėda.
Užbaigus filmavimą, dar du mėnesius plušo 15 animatorių, kol vietoj žaislinio paukščio juostoje atgijo pelėdžiukas. Jie turėjo sudėtingą užduotį – kiekvieną plunksnelę reikėjo taip pavaizduoti, kad būtų galima atkurti atskirus paukščio judesius.
Kalėdinėje pasakoje yra svarbi finalinė scena, kai pelėdžiukas Mimi susitinka su savo tėvais – tikromis pelėdomis, o vėliau visi tupi ant verandos turėklų.
Šiai scenai paukščiai buvo specialiai treniruojami. Tačiau kai filmavimo kamera būdavo įjungiama, pelėdos ne visada norėdavo klausyti režisieriaus nurodymų, imdavo plasnoti.
Tačiau operatoriaus kantrybė nugalėjo – jis sugebėjo padaryti puikių vaizdų.
Režisierius M.Werneris sakė, kad filmavimas pranoko lūkesčius.
Į klausimą, ką turėtų jausti Šveicarijos gyventojai žiūrėdami šią trumpą juostą, M.Werneris atsakė: „Juos turėtų sujaudinti idėja, kad yra geriau ką nors grąžinti ar rūpintis kitais nei savimi.“
