Nuo netikėto grupės „Naktinės personos“ iširimo jau prabėgo metai, tačiau kultiniu muzikos projektu vadintos grupės skyrybos iki šiol apgaubtos daugybės paslapčių.
„Tai nebuvo mano sprendimas. Taip nutarė Alanas“, – neslėpdamas apmaudo kalbėjo A.Vėberis.
Vis dėlto metai be scenos jam nebuvo nei liūdni, nei sunkūs. Daugiau laiko atsirado šeimai (dainininkas su 32 metų mylimąja Martyna Kerbedyte augina dvejų metų sūnų. – Red.).
Be to, žinomas vyras jau kuris laikas matuojasi ir naujas pareigas – prodiuseris Egmontas Bžeskas jį pakvietė tapti LNK humoro šou „Gaudyk laiką“ redaktoriumi.
Dabar buvęs dainininkas į filmavimus kviečia kitas žvaigždes.
– Šiuo metu jūsų gyvenimas teka tarp Panevėžio ir Vilniaus – ten, kur šeima, ir čia, kur mama. Kur esate dažnesnis svečias? – pasiteiravo laidos vedėjas E.Žičkus.
– Anksčiau kur kas daugiau laiko praleisdavau Panevėžyje.
Dabar daug reikalų turiu Vilniuje. Tenka lakstyti tarp dviejų miestų, bet pripranti, ir viskas gerai.
Dabar išgyvenu ieškojimų, bandymų laikotarpį, darau tai, ko muzikuodamas negalėjau.
Gero bičiulio paragintas ir pakviestas prisidėjau prie jo prodiusavimo kompanijos, filmavome naują televizijos laidą.
– Vadinasi, atliksite naują vaidmenį?
– Taip, tik anoje ekrano pusėje. Tiek metų praleidau vienoje barikadų pusėje, dabar atsidūriau kitoje.
Man tai nesvetima, įaugę į kraują.
– Ar nebijote, kad pasiilgsite scenos?
– O, ne, aš niekada nebuvau pamišęs dėl scenos. Mane visada labiau žavėjo užkulisinė veikla, vadyba, koncepcijos, strategijos paieškos, jau nekalbu apie kūrybą.
Niekada nesiveržiau į priekį, antrasis planas visada mieliau. Matyt, neatsitiktinai sakoma, kad pilkieji kardinolai gali daugiau.
– Tai buvote pilkasis kardinolas?
– Nežinau, bet daug kas mane taip vadindavo, ne pats sugalvojau.
– Ar iš anksto planavote, kad jūsų ir Alano Chošnau duetas baigs veiklą? Gal tik mums ši žinia nuskambėjo kaip griaustinis iš giedro dangaus?
– Apie tai buvo paskelbta praėjusių metų rudenį, taigi dabar lygiai metai, kai „Naktinės personos“ sustabdė veiklą. Tai nebuvo netikėta.
Man tik gaila vieno: nebuvo įvykdyti suplanuoti darbai – naujo albumo pristatymas per Knygų mugę, „Personų“ turnė per penkis JAV miestus, koncertinė kelionė per Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Airiją ir Švediją, koncertas Trakų pilyje vasarą ir paskutinis – Kauno „Žalgirio“ arenoje rudenį.
– Vadinasi, vieną rytą pasirodė žinia, kad viso to nebus?
– Įvyko, kaip įvyko. Tai buvo Alano iniciatyva. Man gaila ne to, kad grupė sustabdė veiklą, bet gerbėjų, kurie nesulaukė to, kas buvo pažadėta. Nuoširdžiai visų atsiprašau.
Gaila, kad tai neįvyko kultūringai, gražiai, garbingai.
Kai grupė buvo sustabdžiusi veiklą pirmą kartą, irgi nebuvo nei atsisveikinimo, nei padėkos.
Mano galva, kad ir kas vyktų, esi įsipareigojęs klausytojams, turi jausti jiems pagarbą.
O tai, kad grupė sustabdė veiklą, – nieko baisaus, pasaulis nesugriuvo. Pažiūrėkite, kiek prikurta gražiausių dainų.
Visa Lietuva atmintinai moka ir dainuoja mano tekstus, kurie yra ne apie ką kita, o apie mane.
Juk tekstais išreiškiu savo mintis, išgyvenimus, jausmus: „Labai norėčiau aš paskęst debesyse...“, „Aš jaučiuosi taip keistai...“, „Kai jausmai užvaldo širdį...“, „Pasaulis toks yra“.
Net Alanas nežino, kad dainuoja apie mane. Man tai glosto širdį, esu laimingas.
– Gal pastaruoju metu atsirado daugiau laiko paprasčiausiai pabūti namuose?
– Tuo galima tik pasidžiaugti – daug laiko praleidžiu su šeima, su mažyliu. 2019-ieji, galima sakyti, buvo šeimos ir naujų potyrių metai.
– Kitais metais jūsų laukia gražus jubiliejus – gal tai ir yra tas metas, kai reikia sulėtinti tempą?
– Mano penkiasdešimtmetis pavasarį nenumaldomai artėja ir aš jo nekantriai laukiu.
– Žengdami per kokį nors savo gyvenimo slenkstį mėgstame atsigręžti, susumuoti rezultatus. Jūs turite namą, šeimą, vaiką, karjera tarsi padaryta...
– Esu pakankamai padaręs, bet nesirengiu sustoti. O jeigu taip įvyktų, turiu kuo didžiuotis.
Žinoma, būtų gaila daugybės dar nepadarytų darbų, pavyzdžiui, nebaigtos gyvenimo knygos, kurią jau seniai su pertraukomis rašau.
– Nuo ko prasideda knyga? Paprastai pradžioje būna labiausiai intriguojanti akimirka.
– Net ne akimirka. Akimirką gali iškloti eilėraštyje, dainos tekste.
O kai galvoje mintys ima vytis kaip siūlai į kamuolį, kai jų daug ir limpa viena prie kitos, pamatai, kad neužtenka vien eilėraščio. Pastaruoju metu prie knygos prisėdu dažnai, gal ir finalas ne už kalnų.
– Kaip jūs pats ilgainiui keičiatės? Koks Aras buvo prieš porą dešimtmečių ir dabar? Būna etapų, kai gali skristi, klysti – tam yra jaunystė. Ir yra etapas, kai nebegali, nes galbūt yra šeima...
– Negali, nenori ar jau turi tiek patirties, kad klaidų nebedarai. Kuo aš kitoks?
Gerokai mažiau vėjavaikiškas. Galbūt suvokdavau, kad elgiuosi vėjavaikiškai, bet norėjosi polėkio, potyrių, lėkimo strimgalviais, net jei elgiesi neatsakingai.
Bet kada gi tai patirsi, jei ne jaunystėje? Tačiau turbūt ne tik aš, o ir kiti ilgainiui įgyja patirties. Tai banalu, bet tiesa.
– Kai viešėjau pas jus Panevėžyje, prisimenu, gražiai pasakėte, kad Martynos atsiradimas jūsų gyvenime jį visiškai pakeitė. Ar tos vėlyvos, brandžios, išlauktos šeimos žavesys vis dar toks pat?
– Ne, jis dar didesnis. Man atrodo, mes vienas kitą verčiame žydėti. Ji padarė man labai teigiamą įtaką, jaučiuosi dar labiau pakylėtas negu po ano mūsų susitikimo.
– Ar yra daugiau kokių nors asmeninių planų?
– Asmeninių planų visada yra, tik dabar žiūri atsargiau ir atsakingiau. Jei klausiate, ar mes galvojame apie dar vieną vaiką, – taip.
Mes pasišnekame, pagalvojame, svarstome, ar mano gyvenimo stilius tarp Vilniaus ir Panevėžio nekenks, jei padidės šeima.
Ir dabar matau – vos išvykstu dviem trims dienoms į Vilnių, sūnus Nojus jau laukia, pasiilgsta.
Martyna parveža iš darželio, jis bėga ir manęs ieško net spintose.
– Suprantu, kad esate laimingas žmogus, – per mūsų pokalbį visą laiką šypsojotės. Kaip atrodo jūsų laimė – nupieškite, kas tame paveiksle būtų?
– Šeima: mylinti žmona, sveikas vaikas, ko daugiau reikia?
Parengė Milda Augulytė
