Vyras prisimena: „Kai mama mirė, buvo labai sunku. Turėjome daug skolų, kadangi jai skirti vaistai buvo labai brangūs. Slaugyti ligonį yra labai didelis iššūkis visai šeimai. Močiutė gaudavo pensiją, aš pašalpą, teta irgi prisidėdavo – ir taip mes sumesdavome tuos visus pinigus į vieną katilą ir bandydavome kažkaip išgyventi.
O juk reikėjo ir už mano mokslus, už mano muzikavimą mokėti, mane auginti. Šiais laikais vaikai gal net nežino, kad mano laikais, jei daiktas suplyšdavo ar sugesdavo, tu jo neišmesdavai, o jį taisydavai, galų gale adydavai kojines.“
„Kai pas tave atsiranda vaikų, tu labai peržiūri savo vaikystę. Močiutė, teta, mama, kurios mane augino, ir iš kirvio sugebėdavo išvirti sriubą. Atsimenu, kai ateidavo nepriteklius, mes vykdavome pas gimines į kaimą bulvių. Mano vaikystės skonis – tai tos bulvės su kmynais.
Kažkaip tėvai sugebėdavo įteigti, kad tai pats nuostabiausias maistas, ir aš lyg šiolei prisimenu tą skonį. Dabar kai pagalvoju, – kokia tėvams turi būti didelė baimė, kad tu šiuo metu vaikui negali nieko pasiūlyti, o vaikas valgyti nori ir tu negali jam pasakyti – ne, nieko neturiu“, – dalinasi atlikėjas.
Sunkios vaikystės prisiminimai skatina Merūną Vitulskį prisidėti prie labdaros ir paramos fondo „Maisto bankas“ veiklos. Drauge su žmona Erika atlikėjas jau spėjo įvertinti sunkų savanorių darbą talkindamas sandėliuose. O šį penktadienį, tiesioginiame LNK televizijos eteryje, Merūnas pasakos savo gyvenimo istoriją ir dainomis kvies geradarius paaukoti lėšų nepasiturinčiųjų maitinimui.
Merūnas Vitulskis pastebi: „Lietuvoje yra vis dar labai daug problemų, daug nelygybės. Tokia didelė kakofonija: visi sako, kad klasių susiskirstymas neegzistuoja, bet jis egzistuoja. Vieni atsikandę meta maistą, jei jiems neskanu, kiti brangina kiekvieną maisto kąsnį, kurį gauna tą dieną.
Tokių akcijų turėtų būti penkis kartus daugiau. Arba išnykti, nes kartais tie, kurie patys stygiaus nepatyrę, nesupranta, kokia didelė problema yra skurdas ir alkis. Jie neužauga iki tų bado šlepečių.“
