„Taip, karjera padaryta!“ – juodai pajuokauja Justina, įvertindama didelius savo veikėjos žingsnius susinaikinimo link.
Laiko praėjo sąlyginai nedaug, o Inga – buvusi gera mergaitė – jau tapo didžiausia uostamiesčio kekše, tikra sekso furija, prieš kurios kerus neatsilaiko turtingiausi ir įtakingiausi.
„Išties ji kardinaliai pasikeitė, bet tam buvo labai aiškios priežastys. Man svarbu, kad žmonės suprastų, jog tie, kuriuos jie vadina šiukšlėmis, galbūt ne šiaip tokiais užaugo, gal juos gyvenimas privedė prie blogų sprendimų. O šiuo atveju – begalinė meilė, kurią išgyvenome pirmoje filmo dalyje, privedė Ingą prie to, kokia ji yra dabar. Jai labai sunku susitaikyti su prarastu kūdikiu, su mylimojo poelgiu. Visas tas skausmas pavirto į kerštą turtingiems kriminalinio pasaulio vyrams, jų išnaudojimą“, – pasakoja aktorė.
Įkūnydama tokią veikėją, J. Nemanytė nuasprendė atsiriboti nuo realiai egzistavusios panašios moters istorijos. „Aš iškart paskambinau režisieriui Ramūnui Rudokui, klausiau, kaip darysime.
Sutarėme, kad neieškosiu ir nekopijuosiu tos moters. Labiau rėmiausi abstrakčiu tokių merginų tipu: jos žino, kad yra gražios ir gali turėti, ką nori. Plius – sudaužyta širdis. Ko dar reikia? – sako J. Nemanytė. – Man pačiai tas jausmas yra pažįstamas: kai tau sudaužo širdį, nori save tiesiog sunaikinti, eini į destrukciją. Atrodo, gyvenimas nebemielas ir niekada nebus gražus.“
O tada Inga sutinka Kauką – pašėlusį, nevaldomą, visus savo tikslus įgyvendinantį ir dėl jos visiškai galvą pametantį vilnietį. Sostinėje Kaukas turi šeimą, neįgalų vaiką. Klaipėdoje – svajonę, dėl kurios negaila visų milijonų. Ir visų kruvinų aukų.
Įdomu tai, kad Kauką vaidinantis aktorius Tadas Gryn ir jo svajonių moterį įkūnijusi J. Nemanytė niekada anksčiau nebuvo susitikę filmavimo aikštelėje ir neturėjo nė menkiausio bendro dialogo teatre.
„Mes abu prieš filmą vaidinome Panevėžio Juozo Miltinio teatre, spektaklyje „Sniegas. Moteris. Dvikova“. Tačiau neturėjome nė vienos scenos kartu, tik pasisveikindavome prasilenkdami. Žinojau Tadą nuo pat serialo „Pasmerkti“ pradžios, labai jį mėgstu. Ten Tadas, Toma Vaškevičiūtė buvo tie, į kuriuos norėjau lygiuotis.
Kai sužinojau, kad filme mudu su T. Gryn vaidinsime porą, net aiktelėjau! Susitinkame, Tadas klausia: „O tu gerai vaidini?“ Ir ką man atsakyti? – kvatoja Justina. – Taip mūsų kolegiška kelionė prasidėjo. O baigėsi... Nežinau, ar turėsiu geresnį partnerį. Tikiuosi, kad turėsiu, bet šiaip buvo super! Profesionalumo lygis – aukštas, net tose intymiose scenose, kuriose būna nepatogumo momentas, Tado ir komandos dėka jau
iausi labai komfortabiliai. Buvo aiškios užduotys, ir Ramūnas viską režisavo jautriai ir jaukiai. Po to pati Tado juokais klausiau, tai ar gerai vaidinu. „Na, neblogai“, – atsakė jis.“
Justina – perfekcionistė, darboholikė: neduok pailsėti, duok dirbti. Tačiau „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ buvo svajonių darbas: jūra, saulė, jachtos.
„Žinoma, buvo ir labai sudėtingų pamainų, kai tekstas nuo karščio tiesiog išsitrindavo iš galvos. Darydavome pertraukas, vėdindavomės, gerdavome vandenį ir vėl tęsdavome. Visi įdėjo labai daug meilės. Tad ir filmas toks – apie meilę. Yra scenų, kur tiesiog šiurpai per kūną eina. Ypač, kai sugrįžta vaiduokliai, kuriuos prakeikei“, – sako Justina.
Kino filmo „Pasmerkti. Pajūrio džiazas“ didžioji premjera – lapkričio 22 d. O šiandien jo kūrėjai pristato dar vieną „tyzerį“:
