Jis nevengia kritikuoti tinginių, drąsiai rašo apie visuomenės ydas ir dažnai sukelia aršias diskusijas.
Liudviką žiniasklaida netgi ėmė tituluoti interneto chuliganu, kai jis pareiškė, jog skriaudžiamus vaikus reikėtų atiminėti iš durnių ir atiduoti juos homoseksualioms šeimoms arba kai sužlugdė svajokliško jaunimo viltis užsidirbti pinigų svajonių darbe.
„Keisti pasaulį lengviau, kai turi pinigų, o tikėtis, kad kasdien į darbą eisi kaip į šventę yra kvaila“ , – yra sakęs verslininkas.
Liudvikas neslepia, jis pats yra kilęs iš neturtingos šeimos.
„Iki pat pilnametystės nebuvau matęs 300 litų vienoje vietoje, rengdavausi kažkieno dėvėtais drabužiais ir į mokyklą eidavau suplyšusiais batais, mano tėtis dirbo sargu gamykloje.
Bet turbūt dėl to buvau labai motyvuotas, norėjau išbristi iš skurdo ir užsidirbti pakankamai pinigų patogiam gyvenimui“, – LNK laidoje „Nuo... Iki...“ pasakojo Šiauliuose augęs verslininkas.
Tuomet Vilnius jam atrodė nepasiekiama svajonė: „Sostinė atrodė galimybių jūra. Niekuomet nepamiršiu, kai kažkada pusiau pašnibždomis tėvai pasakodavo, kad jų kažkokių pažįstamų dukra įsidarbino Vilniuje banke ir gauna tūkstantį litų atlyginimo. Tokie pinigai atrodė kosmosas.“
Liudvikui pavyko baigus mokyklą įstoti į Vilniaus universitetą mokytis istorijos, tačiau jau pirmą dieną jis suprato, kad istorikai didelių pinigų neuždirba.
„Mano stiprybė buvo ta, kad mokėjau anglų kalbą, buvau aktyvus, dirbau ir nesiekiau saviraiškos, kurios dabar taip vaikosi jaunimas“, – sakė jis.
Dar studijuodamas jis susirado pirmąjį darbą telekomunikacijų įmonėje ir labai greitai ėmė uždirbti po 4 tūkst. litų per mėnesį bei nusipirko butą Vilniaus senamiestyje.
Netrukus Liudviko karjera nuvedė jį į Belgiją, o dabar Liudvikas pats valdo vieną Belgijos telekomunikacijų bendrovę. Verslininkas sako norintis įkvėpti kitus, nepritekliuje augančius jaunuolius, kad iš skurdo galima išbristi, taip kaip jis tai kažkada padarė.
„Skurdas yra pats save įtraukiantis užburtas ratas, kuriame žmonės gauna prastesnį išsilavinimą, turi kur kas mažiau laiko savęs tobulinimui, mokslui, darbo paieškoms . Ir tas ratas sukasi, sukasi ir sukasi.
Galbūt dėl to aš labai dažnai kalbu su mokiniais tam, kad jie bent jau mokytųsi anglų kalbos, bent jau stengtųsi įstoti į universitetą, išvažiuoti iš to savo mažo miestelio nes tik tai ir gali sulaužyti tą traukianti skurdo ratą“, – LNK televizijos laidoje „Nuo... Iki...“ pirmadienio vakarą, 20 val., pasakojp Liudvikas Andriulis.
