Keturiskart Lietuvos neįgaliųjų kulkinio šaudymo čempionė, pasaulio didžiojo prizo varžybų sidabro medalininkė ir kandidatė į Tokijo paralimpines žaidynes šiuo metu dalyvauja LRT realybės šou „Ypatingas būrys“.
Ištverminga, veržli ir optimizmu trykštanti moteris kartu su 11 paralimpiečių ir dviem sužeistais Lietuvos kariais gyvena kariuomenės ritmu.
„Man patinka priimti likimo siunčiamas dovanas – ir keturvietį lėktuvą esu pilotavusi, ir giluminį nardymą išbandžiau, ir burlaivių regatoje dalyvavau kaip įgulos narė.
Nauja patirtis leidžia geriau pažinti save ir padeda lengviau susidoroti su dalykais, kurių daryti nenori ar atidėlioji“, – kalbėjo šaulė, kurios siekių nestabdo neįgaliojo vežimėlis.
– Esate sakiusi, kad gyvenimo prasmė, tikslas ir laimė nėra vaikščiojimas.
– Susitikimai su ratuota kompanija neretai būna net smagesni, nes ten kiekvienas iš tikrųjų turi didelių neišsprendžiamų problemų, bet jas palieka namuose ir mėgaujasi šviesiomis akimirkomis su likimo draugais.
O būna, kad draugijoje žmonės neturi finansinių, sveikatos ar asmeninio gyvenimo problemų, bet skundžiasi nereikšmingomis problemėlėmis.
Tada suvoki, kad gyvenimiško džiaugsmo skonio pajutimas yra didesnė laimė negu vaikščiojimas.
– Būdama 15 metų patekote į motociklo avariją, kurios pasekmė – lūžęs stuburas ir kojų paralyžius. Tada apvirto jūsų gyvenimas, dužo daug svajonių. Ne vienus metus išgyvenote depresiją. Kas padėjo atsitiesti?
– Ketverius metus po avarijos praleidau namuose sėdėdama fotelyje ir laukdama, kada pradėsiu vaikščioti. Vežimėlio negalėjau nė matyti.
Gerai prisimenu, kaip buvo sunku psichologiškai ir fiziškai. Juk staiga keičiasi visas tavo gyvenimas, kūnas neklauso, negali daryti įprastų dalykų, esi piktas, kad likimas tave taip nuskriaudė.
Tik po ilgų įkalbinėjimų sutikau vykti į neįgaliųjų aktyvios reabilitacijos stovyklą.
Ten pamačiau daug žmonių, sėdinčių vežimėliuose, kurie gyveno visavertiškai – dirbo, studijavo, buvo sukūrę šeimas, daug kuo domėjosi, keliavo.
Iš stovyklos grįžau pakeitusi mąstymą, veikli ir ryžtinga. Išsikėliau tikslą gauti vairuotojo pažymėjimą, užsirašiau į vakarinę mokyklą, kad gaučiau vidurinį išsilavinimą.
Į Šiaulių universitetą įstojau būdama 29 metų – studijavau dalykinį vertimą. Maniau, praktiškiausia pelnyti duoną sėdint prie kompiuterio ir verčiant tekstus.
Mano laikais universitetas nebuvo pritaikytas neįgaliesiems, tad kurso draugai nešiodavo mane laiptais. Bet kai ko nors labai nori, visas kliūtis įmanoma įveikti.
Buvau viena geriausių studenčių, tačiau baigusi mokslus supratau, kad noriu aktyvesnės veiklos, bendravimo. Daug metų dirbu instruktore aktyvios reabilitacijos stovyklose – vedu aerobikos ir vežimėlio valdymo technikos pamokas.
Man svarbu įkvėpti neįgaliuosius, kaip kadaise kažkas padėjo man.
– Jūsų gyvenime netrūksta ekstremalių iššūkių. Ne kiekvienas sveikasis ryžtųsi leistis plona virve nuo beveik 40 metrų aukščio Alytaus Baltosios rožės tilto.
– Gyvenimas visada suteikia šansą patirti ką nors įdomaus. Tik dairykis aplinkui – ir pamatysi.
Esu dalyvavusi regatoje po Baltijos jūrą. Plaukėme Didžiajai Britanijai priklausančiu burlaiviu „Lord Nelson“, kuris yra pritaikytas žmonėms, judantiems vežimėliuose.
Regatos ypatingumas tas, kad esi ne turistas, o įgulos narys. Kai ateina tavo keturių valandų budėjimas, darai viską, kas tuo metu laive reikalinga. Nesvarbu, diena ar naktis.
Esu vairavusi laivą, teko virtuvėje dirbti, bures permetinėti pagal vėjo kryptį. Savaitę praleidome atviroje jūroje.
– Stiprybės jums netrūksta, sugebėjote iš naujo sukurti save. O kaip klostėsi asmeninis gyvenimas?
– Turiu dukterį Aušrinę, pagimdžiau 25-erių. Žinią, kad laukiuosi, priėmiau su džiaugsmu, nors nerimo dėl ateities buvo. Be to, ir gydytojams atrodė, kad neįgaliai moteriai auginti vaiką bus per sunku.
Tačiau niekada nesigailėjau, kad ryžausi gimdyti. Vaikštanti ar sėdinti ratukuose – tokia pati mama.
Visos išgyvename tas pačias nemigos naktis, patiriame tokius pat džiaugsmus, kai vaikas žengia pirmą žingsnį. Šiuo metu dukrai 20 metų, ji studijuoja Danijoje.
– Kokia jūsų kasdienybė, buitis?
– Pastaruosius du mėnesius faktiškai nebuvau namuose – važinėjau su projektais, dalyvavau neįgaliųjų stovyklose.
Šiaip mano dienos dažnai viena į kitą nepanašios. Neseniai grįžusi iš neįgaliųjų stovyklos Klaipėdoje visą dieną šveičiau namus, nes nebejaučiau savo namų kvapo.
Man labai patinka ideali tvarka. Jeigu atidarytumėte mano spinteles, pamatytumėte, kad visi šampūnai ir prieskoniai sustatyti etiketėmis į priekį. Jei daiktas paimamas, visada padedamas į tą pačią vietą. Todėl niekada nieko nereikia ieškoti.
– Esate gabi kalboms – kalbate angliškai, ispaniškai, vokiškai, rusiškai.
– Tikrai nemanau, kad esu gabi. Bet esu įsitikinusi, kad smegenys – kaip raumenys. Netreniruojami jie nyksta. O kad smegenys gautų krūvį, aš kasdien maždaug pusvalandį tobulinu kurią nors kalbą.
– Kaip save motyvuojate?
– Nesuprantu tų, kurie tik sėdi prie televizoriaus ar kompiuterio ir aiškina, kad sekasi kitiems. Aš veikiu, bendrauju, ieškau, domiuosi.
Kartą išgirdau gerą patarimą, kuriuo vadovaujuosi. Kai ką nors reikia atlikti, o galvoje girdžiu atsikalbinėjimą, pradedu skaičiuoti: 5, 4, 3, 2, 1 ir imuosi veiklos. Jeigu turiu laiko ką nors padaryti, tai ir darau, nes kitą dieną gal neturėsiu tam laiko.
Neretai žmonės skundžiasi vienišumu, pinigų stygiumi, meilės stoka, blogais orais, iškilusiu spuogu.
Aš pasakyčiau: žmogau, nekaltink aplinkos, tiesiog susitvarkyk savo vidų, norus ir pamatysi, kad viskas bus kitaip.
Visas užgriuvusias gyvenimo bėdas priimk kaip savo asmenines ir spręsk jas.
– Kas formavo tokius jūsų įsitikinimus?
– Mane įkvepia įdomūs žmonės, gyvas bendravimas. Jeigu žaviuosi kokio nors žmogaus išsilavinimu, polėkiu, nesivaržau paklausti, kokią įdomią knygą pastaruoju metu jis perskaitė ar kino filmą pasižiūrėjo.
Stengiuosi pasinaudoti vertingomis rekomendacijomis, kaip plėsti akiratį, taurinti dvasines vertybes.
Man didelę įtaką daro amerikiečių gimnastas, filosofas ir rašytojas Danas Millmanas.
Kai namuose atlieku buities darbus, dažnai klausausi Rusijos ekonomistės, publicistės Irinos Hakamados paskaitų apie tai, kaip pagerinti savo gyvenimą ir jausti gyvenimo pilnatvę. Ji mane įkvepia, duoda peno pamąstyti.
Aš daug kartų gyvenime lipau per save. Noriu būti geriausia šaulių pasaulyje, o dėl to tenka nepriklausomai nuo oro sąlygų vykti į treniruotes.
Kartais per pusryčius pati su savimi diskutuoju, ar likti namuose, ar važiuoti į treniruotę.
Bet nugali tikslo siekimas – juk noriu gerai šaudyti, todėl griežtai sau pasakau: „Imk ginklą, šok į mašiną ir pirmyn į kelią.“
– Vadinasi, dažniau vartojate žodį „reikia“, o ne „noriu“?
– Tas „noriu“ toli nenuves. Gali nuvesti prie televizoriaus pultelio ir kokių nors tuščių dalykų.
O padarius tai, kas reikalinga, pasidaro gera, jautiesi stipresnis.
– Kaip susidomėjote kulkiniu šaudymu?
– Vaikystėje lankiau lengvąją atletiką, šokių būrelį. Šaudymas į mano gyvenimą atėjo prieš šešerius metus. Visiškai atsitiktinai.
Vyko neįgaliųjų sporto šventė, kurioje viena pramogų – šaudymas į taikinius. Pirmąkart rankoje laikiau ginklą ir pašaudžiau vidutiniškai.
Tačiau vienas tos pramogos organizatorių, vėliau tapęs pirmuoju mano treneriu, Kęstutis Savickas po savaitės paskambino ir paklausė, gal norėčiau rimčiau užsiimti šaudymu.
Pasakiau, kad ši veikla man atrodo nuobodi.
Po kurio laiko jis dar kartą paskambino ir pakvietė jėgas išbandyti Panevėžyje vyksiančiose šaudymo varžybose, patikindamas, kad garantuoja man prizinę vietą.
Pagalvojau, kad gal ir verta pabandyti. Užėmiau antrąją vietą. Pirmos pergalės skonis suteikė drąsos.
Greitai man ėmė atrodyti, kad apie šaudymą žinau viską, bet dabar, po šešerių metų, suprantu, kad dar reikia daug ko išmokti.
– Koks turi būti geras šaulys?
– Man šaudymas – gyvenimo būdas, aistra. Tai sportas, kuriame siekiama tobulumo.
Mano tikslas – iš dešimties metrų pataikyti į taikinio vidurį, kurio diametras – devyni milimetrai.
Kad tai pavyktų, į harmoningą eilę reikia susidėlioti 101 smulkmeną.
Vidinis susitelkimas ir ramybė būtini, taip pat turi sekti širdies plakimą, kvėpavimą, žvilgsnį, tiksliai matyti, kur yra tavo petys, alkūnė, riešas, smakras.
Nuolat turi būti geros fizinės formos: būtinos tvirtos rankos, pečiai.
Specialių pratimų su svarmenimis nedarau. Juk aš ir taip visą dieną save kilnoju rankomis – daug kartų tenka save įkelti ir iškelti iš vežimėlio.
Prieš varžybas bent mėnesį (o dažniausiai du) nevartoju nė lašo alkoholio. Jis veikia reakcijos greitį.
– Sakėte, kad šaudymui reikia susikaupimo, geros emocijos ir ramybės. Kaip to siekiate?
– Pirmiausia reikia atskirti, kas yra nuotaika ir emocija.
Emocija yra nekontroliuojama, reikia ją išgyventi, o nuotaiką – gerą ar blogą – galima susikurti. Daug dirbu su savimi.
