Bene populiariausi XXI amžiaus Lietuvos keliautojai M.Starkus ir V.Radzevičius nuo pirmos kelionės „Afrika.Lt“, prasidėjusios dar 2006-ųjų pabaigoje, išmaišė pasaulį: nuo Meksikos iki Japonijos, nuo Afrikos iki Kinijos driekėsi šių dviejų kelionių romantikų maršrutai.
Dešimtys tūkstančių nuvažiuotų kilometrų sugulė į televizijos laidas, knygas, interneto puslapius.
Šiemet per 32 dienas jie įveikė 5055 kilometrus sausuma, 2000 kilometrų jūra, o atstumą nuo Stambulo iki Vilniaus – oru. Bičiulių nuotykius jau nuo liepos vidurio bus galima pamatyti TV3 laidoje „Už Kaukazo“, o kol kas įspūdžiais pasidalijo vienas jų – V.Radzevičius.
– Kodėl keturioliktai kelionei pasirinkote Kaukazo kryptį?
– Mes krypčių nesirenkame, jos renkasi mus. Paaiškinti, kodėl keliaujame į vieną ar kitą pusę, gan sudėtinga, tačiau Kaukazo idėja kilo seniai. Esame ten buvę ir anksčiau, tačiau prabėgomis, trumpai.
Buvo noras pamatyti Užkaukazės gyvenimą iš arčiau ir pasidomėti, kaip kaukaziečiai gyvena dabar. Juk nieko naujo nepasakysiu, bet tai kultūriškai ir istoriškai itin įdomus regionas.
– Neatskiriamas jūsų kelionių personažas – automobilis. Kokiu keliavote šiemet? Kokia jo istorija ir likimas?
– Po ilgos pertraukos automobiliu važiavome iš Vilniaus, tad neblogos būklės visureigį įsigijome Lietuvoje. Feisbuko sekėjų padedami pakrikštijome jį Šorena (šis vardas nukonkuravo antroje vietoje likusią Kazę) ir patraukėme per Liubliną, Lvovą, Odesą, keltu per Juodąją jūrą iki Batumio.
Visureigį pasirinkome teisingai, nes kelionę dėl blogų kelių galėjome baigti jau Ukrainoje ar ilgam įstrigti Gruzijos ir Armėnijos pasienyje, kur kelias anaiptol neturėjo šio žodžio prasmės. Kitaip tariant, bėdų dėl automobilio neturėjome. Gal pirmą kartą taip.
– Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas – visos Užkaukazės šalys, bet visos skirtingos religiškai, politiškai, kultūriškai. Kaip remdamasis kelionės įspūdžiais apibūdintumėte kiekvieną jų?
– Šalys ir panašios, ir skirtingos. Galiu vertinti tik subjektyviai, kitiems gal kitaip pasirodė. Tai geopolitiškai sudėtingas regionas, bet Gruzija labiausiai linkusi į Vakarus, ir tai aiškiai jaučiama.
Armėnija yra tarsi įkalinta iš visų pusių ir išėjimą sausuma į pasaulį turi tik per Gruziją. Be to, Armėnijoje įsikūrusios Rusijos karinės pajėgos.
Azerbaidžanas itin artimas Turkijai, šios šalies architektūroje ir propagandoje aiškiai justi, kad jie turtingi naftos ir dujų. Kalnų Karabacho konfliktas Armėniją ir Azerbaidžaną pavertė nesutaikomais priešais.
Rusijos karas su Gruzija irgi paliko pėdsakų tautos atmintyje, tad daug kas pasikeitė. Išskyrus vaišingumą – to neatimsi nei iš gruzinų, nei iš armėnų ar azerbaidžaniečių.
– Kokie iššūkiai laukė keliaujant kalnų keliais? Ar pirmą kartą turėjote tokio patyrimo?
– Mes vis sakome, kad daugiau niekada į kalnus automobiliu nevažiuosime. Kiek galima tais kalnų ožių takais dardėti? Bet nori nenori, būdamas Užkaukazėje, žinoma, kalnų neišvengsi.
Tai ne pirmas kartas, patirties jau turime, visas kliūtis įveikėme sėkmingai. Juk įveikiame ne kalnus, o save, anot sero Edmundo Hillary.
– Kokių įdomių gamtos paminklų išvydote?
– Ararato kalnas labai gražus. Jis mums vieną dieną gerai apšviestas saulės buvo matyti iš Jerevano. Esame jį matę ir iš Turkijos pusės, nuo Vano ežero.
Smėlėti Sevano ežero krantai su pušimis priminė mūsų pajūrį. Gruzijos kalnai neprilygstami. Itin patiko Kachetija. Ten nuostabus klimatas ir kalnų augalija.
– Kokie kultūrinio palikimo objektai padarė didžiausią įspūdį?
– Tbilisio senamiestis kiekvieną kartą žavi, taip pat Gruzijos ir Armėnijos senosios krikščionybės statiniai. Tai turbūt garsiausi senosios istorijos pavyzdžiai.
– Keliavote, be kita ko, ir per Biblijoje minimas vietas.
– Galima pajuokauti, kad šios šalys buvo arčiau krikščionybės ištakų, todėl ten viskas seniau atsirado.
O jei rimtai – stulbina prisilietimas prie itin gilios senovės. Tad kai kuriose vietose išties gali pasiimti Bibliją kaip kelionių vadovą.
– Nors visa kelionė tikriausiai buvo nuotykis, kokių išskirtinių nuotykių patyrėte šįkart?
– Įsiminė kalnų upės įveikimas automobiliu Azerbaidžane. Niekada nebūčiau patikėjęs, kad ten galima važiuoti automobiliu.
O vietinis žmogus dvidešimt metų taip į darbą važinėja ir dar vaikus į mokyklą nuveža.
– Ar teko patirti nesusipratimų dėl kultūrinių skirtumų?
– Po gruziniškų Velykų buvau paskelbtas tamada iš Lietuvos. Man patarė toliau kurti tostus ir sakyti juos prie stalo.
Ir Lietuvoje, ir Gruzijoje. O po vieno tosto gruzinas man pasakė: žinai, aš jį rytoj pakartosiu prie kito stalo. Laikau tai pripažinimu.
– Į Gruziją patekote per Velykas. Kaip jie švenčia šią šventę?
– Ant stalo daugybė patiekalų, ir valgiaraštis nuolatos atnaujinamas. Moterys labai trumpam prisėda prie stalo. Vis ką nors neša ir neša.
Taip ir švenčia, kartkartėmis dar padainuodami. Ir, žinoma, visas pokalbis vyksta per tostus. Tamada pasako, kiti jam atitaria.
– Kaip pakėlėte vietos žmonių svetingumą?
– Pakelti gruzinų vaišingumą yra iššūkis. Ypač kai atvažiuoji per jų Velykas. Niekas ten nieko neklausia ir nieko tu nepaaiškinsi.
Esi sodinamas prie stalo ir vaišinamas. Kai pakyli nuo vieno stalo, esi vedamas prie kito.
Ir dažniausiai sakoma – čia mes truputį. O tas truputį kaip mūsų kaimiškose vestuvėse – stalai lūžta. Vyno irgi niekas neskaičiuoja. Jo ten tiesiog visą laiką yra. Gruzinai man gyrėsi, kad pirmą Velykų dieną išgėrė po 12 litrų. Ir aš tuo tikiu.
– Socialiniuose tinkluose skelbtame kelionės dienoraštyje sakėte priėjęs prie išvados, kad bene viską pasaulyje išrado armėnai. Kodėl?
– Kai kokį trečią ar ketvirtą kartą jų istorija apie ką nors, pavyzdžiui, batų raištelį ar rašalinį parkerį XII a., baigiasi teiginiu, kad tai jie išrado, norom nenorom padarai tokią išvadą.
Mes paskui iš jų pasišaipėme, bet jie nepyko – ir toliau tvirtino, kad, pavyzdžiui, jie buvo Britų salose priešistorėje ir airiai atsirado jų dėka.
– Jūsų tradicija – keliaujant ruošti kokį nors lietuvišką patiekalą. Koks buvo šįkart?
– Pasirinkau zrazus iš Liudvikos Didžiulienės-Žmonos knygos „Lietuvos gaspadinė“. Recepto laikiausi papunkčiui, bet kadangi gaminau Kachetijoje, įpyliau baltojo vyno ir įdėjau peletrūnų.
Vertino vietiniai gruzinai – viską suvalgė. Tai geriausias įrodymas, kad buvo skanu.
O Užkaukazės virtuvė įvairi. Man labai patiko gruzinų vištiena su daug česnako – škmeruli.
– Ar sutikote Užkaukazėje gyvenančių lietuvių? Socialiniuose tinkluose užsiminėte apie lietuviškai prašnekusią vienuolę.
– Visur sutiksi žvirblį, žydą ir lietuvį. Prie VIII amžiaus vienuolyno Saro kaime Gruzijoje nufilmavome, kaip pro šalį einanti vienuolė lietuviškai tarė „labas“.
Manėme, kad pasigirdo, bet paskui iš jos sužinojome, jog jos močiutė – lietuvė. Ji lietuviškai nekalba, tik kelis žodžius moka, bet mūsų kalbą atpažino.
O kiti lietuviai dažniausiai yra verslininkai, keliautojai ir jų Užkaukazėje tikrai sutikome daug.
– Kokių suvenyrų parsivežėte?
– Azerbaidžanietišką, o gal geriau tiktų sakyti – persišką žalvarinį virdulį.
Jau bandžiau jame virti arbatą uždegęs viduje kankorėžių. Gera arbata išėjo, tokia su dūmeliu.
