Vilniaus Fabijoniškių rajonas pastaruoju metu tapo daug populiaresnis nei anksčiau. Tai kultinio HBO serialo „Černobylis“ nuopelnas, nes kaip tik šiame rajone buvo filmuojamos kai kurios jo scenos.
Serialą pasižiūrėjusi vilniečių pora Linas Marcišauskas ir Rasa Jusionytė nutarė, kad Fabijoniškėse esančiam senelių butui laikas suteikti kitą vaidmenį. Rasa ir Linas tarsi pasuko laiko ratą keliais dešimtmečiais atgal ir dabar kviečia apžiūrėti savo eksperimento rezultatą.
„Apsigyvenęs Fabijoniškėse pamačiau šio rajono gražią romantiką, ypač žiemą, kai ilgi vakarai ir visi langai nušvinta įvairiomis spalvomis, nes visos užuolaidos skirtingos. O kartais gali pamatyti, kaip vienodai mirksi televizorių ekranai, nes žmonės žiūri tą patį kanalą.
Vilnius – ne tik Senamiestis, aplinkui yra daug kitų rajonų. Norisi paskatinti žmones daryti čia ką nors daugiau, gal atidaryti kavinę netgi šeštame aukšte – kodėl turi būti tik apačioje?“ – LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva!“ kalbėjo L.Marcišauskas.
„Smagu lankytis moderniose Pilies gatvės kavinėse, bet jei nusivedi draugus į atgimusią anų laikų spurginę ar valgyklą, kurioje galima pasrėbti barščių, pajuntama tikroji egzotika. Mums reikia išmokti vertinti tą mūsų istorijos dalį, o ne vien nubraukti“, – draugui antrino Rasa.
Pokyčių bute pora ėmėsi prieš porą mėnesių, pasižiūrėję šiame Vilniaus mikrorajone pernai filmuotą serialą „Černobylis“, – jame Fabijoniškėms teko tragiško likimo Pripetės miesto vaidmuo. Garsųjį serialą juodu žiūrėjo būtent šiame bute.
„Jame viskas tobulai atėję iš anų laikų – ką matai ekrane, ten pat ir esi. Gamindavome ir atitinkamą maistą, kad ne tik matytume, bet ir skanautume tą metą: sumuštinius su šlapdešre, kotletus su raugintais agurkais. Pasistengėme įsijausti“, – pasakojo R.Jusionytė.
Apsisprendus atkurti aną metą, bute prasidėjo pokyčiai – teko imtis regreso proceso. Tai, ką buvo išnešę ir suslėpę Linui čia tik atsikrausčius, dabar sugrąžinta. Vietoj nupirkto naujo šaldytuvo teko pastatyti seną. Į savo vietą grįžo laikrodžiai, statulėlės, servizai, o juos papildė iš kitur gauti daiktai, pavyzdžiui, salono užuolaidos, atvežtos iš analogiško Rasos senelių buto Klaipėdoje.
Kalbėdami apie sovietmečiu vyravusį interjero ir mados vienodumą, Linas ir Rasa pabrėžė, kad ilgainiui tai niekur neišnyko. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, daugelis namus atnaujino vadinamuoju euroremonto stiliumi, o dabar dažnuose namuose galima pamatyti tokius pat baldus iš skandinavų įmonių.
Tačiau iš praeities grįžta tie dalykai, kurie, Lino teigimu, verti išlikti. Kavinėse galima pamatyti išsaugotų baldų, toršerų. Pas mus to dar nėra, bet Berlyne, Varšuvoje jau yra muziejų apie gyvenimą už Geležinės uždangos. Būtent į tai, kaip anksčiau žmonės gyveno, ir nori atkreipti dėmesį Linas su Rasa.
„Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui daugelio šalių gyventojams prasidėjo naujas gyvenimas, o tokioms kaip Lietuva laukė dar penkiasdešimt metų okupacijos. Bet šitas butas parodo – Lino seneliai čia gyveno, tuokėsi, dirbo, augino vaikus ir istorija nebelieka tik faktas.
Labai norėtųsi, kad tie, kurie čia užsuka, matytų ne tik pramogą, ne tik tai, kad čia buvo filmavimo aikštelė, bet tai, kad čia prabėgo žmonių gyvenimas“, – samprotavo Rasa.
Linas pabrėžė, kad tai nėra butas-muziejus. Jame galima apsistoti, gyventi, čia užsuka ir gidų po Fabijoniškes vedamos ekskursijos.
Parengė Milda Augulytė
