Išskirtinės išvaizdos devyniolikmetė mergina iki šiol prisimena skaudžius užgauliojimus, tačiau likimas lėmė taip, kad nuo mažens buvo kviečiama filmuotis reklamose, filmuose ir serialuose.
Pastaruoju metu ji siekia dainininkės karjeros, o nuo rudens papildys LNK laidos KK2 vedėjų gretas.
„Kažkada KK2 laidoje daviau interviu, taip pat teko joje padainuoti. Gal tada mane pastebėjo. Neseniai paskambino iš televizijos mergina ir paklausė, ar man patinka LNK. Atsakiau, kad nežiūriu televizoriaus. Ji pasakė, kad viskas puiku ir kad paskambinčiau prodiuseriui Sauliui Bartkui.
Po pokalbio su juo gavau darbo sutartį. Labai džiaugiuosi nauja veikla“, – sakė Socialinių mokslų kolegijos kūrybos ir pramogų industrijos antro kurso studentė.
– Jūsų kilmės istorija intriguoja. Motina – lietuvė, tėvas – japonas, o gimėte JAV.
– Mano mama su tėčiu susipažino Japonijoje. Ji dirbo viename karaokės bare, kuriame mėgo lankytis tėtis. Jis turėjo gražų balsą ir ateidavo padainuoti.
Jie pajuto vienas kitam simpatiją, kuri greitai virto meile. Iki šios pažinties mama buvo kartą ištekėjusi ir jau augino dukterį, o tėtis iš dviejų ankstesnių santuokų turėjo dvi dukteris.
Užmezgę artimus santykius mama ir tėtis kurį laiką keliavo po pasaulį, galiausiai apsistojo Amerikoje. Ten aš ir gimiau.
Gyvendama svetur mama labai ilgėjosi gimtinės ir artimųjų. Man buvo dveji, kai grįžome į Lietuvą. Tačiau tarp tėvų prasidėjo nesutarimai ir galiausiai jie išsiskyrė. Tada man buvo gal ketveri.
Žinoma, kiekvienas vaikas nori turėti tvirtą šeimą, bet dėl tėvų skyrybų nuoskaudos nejaučiu. Manau, geriau, kai žmonės išsiskiria, negu skendi toksiškuose santykiuose.
Mama suteikė tiek daug meilės, kad nelabai jaučiau dėmesio trūkumo. Aišku, kai kuriose situacijose norėdavosi savo išgyvenimais pasidalyti ir su tėčiu, bet nutiko taip, kaip nutiko.
Po skyrybų tėtis išvyko į Ameriką ir mes nesimatėme daugiau kaip dešimt metų.
Pirmą kartą po ilgos pertraukos susitikome Paryžiuje. Laukiau to susitikimo kaip didžiulės šventės. Iš vaikystės buvo likęs prisiminimas, kaip tėtis prieš miegą man skaitydavo pasakas.
Susitikimas nei pernelyg pateisino lūkesčių, nei nuvylė, tiesiog patenkinau smalsumą.
Vėliau tėtis persikraustė gyventi į Japoniją. Mes su mama buvome nuvykusios ten pasisvečiuoti. Kitais metais aš viena trims mėnesiams atskridau pas tėtį į Tokiją.
Ypač šilti mano santykiai su seserimi Urte, mamos dukra. Ji vyresnė 11 metų. Vaikystėje sesė mane globodavo ir lepindavo, būdavome geriausios draugės.
Jeigu ji iškrėsdavo išdaigą, man nupirkdavo saldainį ir prašydavo neišduoti mamai, o aš šventai tylėdavau.
Neseniai tapau teta – sesuo su žydų ir prancūzų kilmės vyru susilaukė sūnaus.
Seseris iš tėvo pusės pažįstu, kartais joms parašau, bet nėra galimybės puoselėti artimus ryšius – jos įsikūrusios toli nuo Lietuvos. Nanami gyvena Japonijoje, Kelly – JAV.
Žinoma, beprotiškai skaudu suvokti, kad įvairiose pasaulio vietose turi kraujo giminių, bet praktiškai jų nepažįsti.
– Kokią įtaką mišrus kraujas daro pasaulėžiūrai, pomėgiams?
– Sunku pasakyti. Aš nei Lietuvoje lietuvė, nei Japonijoje japonė. Esu kokteilis ir neretai pati save sunkiai suprantu. Kartais būnu labai tyli, rami, o kartais hiperaktyvi. Mane traukia Azija, bet tuo pat metu Amerika ir Lietuva. Esu daug kam atvira, kosmopolitiška.
Japonijoje dažnai iš europietiškos aprangos suprasdavo, kad nesu vietinė, o jei nesuprasdavo, klausdavo, kur pasidariau akių platinimo operaciją arba pasididinau krūtinę, – japonių krūtinės labai mažos.
– Išorinis išskirtinumas turi daugiau pliusų ar minusų?
– Mokykloje patyriau patyčių, pažeminimų, būdavo, kad su manimi visa klasė nesikalbėdavo. Apie save esu girdėjusi įvairių rasistinių pasakymų.
Per pertraukas verkdavau. Klausdavau Dievo, kodėl negimiau mėlynakė, šviesiaplaukė, vardu Linutė.
Skausmingi išgyvenimai persekiojo gal iki trylikos metų, paskui situacija ėmė keistis. Iš neigiamos patirties išmokau svarbią pamoką, kad nereikia į pyktį atsakyti pykčiu, taip pat negalima leisti širdžiai surambėti.
Kita vertus, išskirtinė išvaizda turėjo ir pliusų, nes nuo ketverių metų kviesdavo filmuotis reklamose, kino filmuose, serialuose. Tai buvo epizodiniai vaidmenys, bet tokia veikla suteikė daug džiaugsmo.
Paauglystėje su Rusijos dainininku Dima Bilanu filmavausi juostoje „Muzika lede“. Man patinka sukiotis tarp filmavimo kamerų. Mano mama anksčiau dirbo Lietuvos kino studijoje, tad įvairūs kino žmonės mane pažįsta nuo mažens.
Nė vieno filmo, kuriame įsiamžinau, nesu mačiusi. Vaidmenys nereikšmingi, todėl nematau prasmės juostoje ieškoti fragmentiškai užfiksuoto savo atvaizdo.
Filmavimo aikštelėse yra tekę susidurti ir su garsiais užsienio aktoriais. Vaidinau su britu Jonathanu Howardu, kuris nusifilmavo juostoje „Godzila: monstrų karalius“, taip pat su šveicaru Danieliu Bernhardtu, matytu veiksmo filmuose „Džonas Vikas“, „Matrica. Perkrauta“, „Parkeris“.
Su kai kuriais žinomais aktoriais teko ir pabendrauti. Daugelis jų draugiški. Aišku, pasitaikė ir arogantiškų.
Prisimenu, ant stalo buvo padėtas indas su riešutais, visi galėjo vaišintis. Viena aktorė, sužinojusi, kad kiti žmonės riešutus lietė rankomis, demonstratyviai nusisuko ir paprašė duoti krevečių.
Aktorių gyvenimas – džiaugsmas ir liūdesys. Filmo „Anapus horizonto“ aktorė amerikietė Lindsay Morgan kartą prisipažino labai liūdinti, kad negali būti kartu su mylimuoju. Šalia šlovės, pripažinimo visada tyko vienišumas.
– Nuo vaikystės buvote ugdoma kaip aktorė, nepasirinkote šios profesijos. Kodėl?
– Aš visada labiausiai norėjau būti dainininkė. Vokalinius gabumus paveldėjau iš tėčio, o dainuoti mokiausi Artūro Noviko džiazo mokykloje.
Vaikystėje pasisodindavau pliušinius žaislus, įsijungdavau animacinį Walto Disney filmą – viską atvaidindavau ir dar perdainuodavau miuziklus.
Mano vokalinę karjerą paspartino nepagydoma liga, kurią diagnozavo praėjusiais metais. Į neviltį nepuoliau, priešingai – įsisąmoninau, kad gyvenimas yra beprotiškai trumpas ir gali baigtis bet kurią sekundę. Nusprendžiau neatidėlioti mėgstamos veiklos.
Prieš išgirsdama diagnozę susipažinau su vienu prodiuseriu. Kai grįžau iš ligoninės, kur praleidau mėnesį, paskambinau jam ir pasakiau, kad tuoj pat turime imtis veiklos.
Per metus įvyko visko labai daug. Šiuo metu vos ne kas savaitę koncertuoju įvairių miestų šventėse, privačiuose renginiuose. Mano programa nėra ilga, noriu išleisti daugiau dainų.
Vis dar negaliu patikėti, kad viskas taip pasisuko. Žmonės po pasirodymo atsineša mano nuotraukų, marškinėlius ir prašo ant jų pasirašyti.
Pavyzdžiui, neseniai vyko koncertas Šiauliuose. Pusantros valandos negalėjau pasitraukti nuo scenos. Žmonės ėjo srautu – vieni pasikalbėti, kiti autografų.
Viską, ką uždirbu per koncertus, investuoju į muziką, nes tai svarbiausia investicija.
Susiduriu ir su nerimą keliančiais žmonėmis. Socialiniuose tinkluose sulaukiu grasinimų, vulgarių žinučių. Taip pat kartais renginyje praeidami pro šalį vyrai mane tampo už rankos, sekioja, sako lėkštus komplimentus. Toks elgesys skaudina.
– Kaip pavyksta suderinti įvairią veiklą?
– Kuo turi mažiau laiko, tuo daugiau spėji. Šią vasarą pirmą kartą nesiilsėjau nė vienos dienos. Nesigailiu. Gera, kai sekasi daryti savo darbus.
– Ar jau yra tekę išgyventi laimingą ar nelaimingą meilę?
– Džiaugiuosi, kad buvau sutikusi žmogų, kurį nuoširdžiai mylėjau. Na, bet buvome labai jauni, išsiskyrėme. Viskas dar prieš akis. Man patiktų, jei šalia būtų linksmas, patikimas vaikinas, kuris palaikytų ir kai sekasi, ir kai nesiseka.
– Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Važinėti riedučiais. Vasarą žaidžiu tinklinį. Bet dažniausiai turėdama laisvo laiko kuriu dainas. Naujausia daina bus apie tai, kaip baisu būti dvasiškai ligotam, kad dabar žmonės dažnai neina ten, kur veda širdis.
