Įvairių kartų televizijos žiūrovai seniai pamėgo talentingą, jautrią, melodingo balso žurnalistę, kuri į kiekvieną svetimą sutiktą žvelgdavo lyg į artimą draugą.
Žmonės Palmirai nebijodavo patikėti skaudžių išgyvenimų, viltingų troškimų ar džiugių atradimų.
Tačiau darbas televizijoje yra labai nepastovus.
Šį sezoną P.Galkontaitė atsisveikino su pastaruoju metu vesta LRT laida „Nacionalinė paieškų tarnyba“.
P.Galkontaitės profesinis kraitis – išties įspūdingas.
Į televiziją ji atėjo 28-erių, prieš 31 metus.
Kelerius metus rengė ir vedė laidą apie teatrą, vėliau 6 metus kartu su žurnalistu, vėliau tapusiu sutuoktiniu, Egidijumi Knispeliu (53 m.) rengė ir vedė „Nakvišą“, o 1999-ųjų rugsėjo mėnesį pradėjo kurti „Atleisk“.
Per dvidešimtmetį keitėsi laidos transliuotojai (LNK, LRT), pavadinimai („Atleisk“, „Nepriklausoma paieškų tarnyba“, „Nacionalinė paieškų tarnyba“), dekoracijos ir kūrėjai, tačiau tai buvo ta pati žmones siejanti laida.
„Prieš aštuonerius metus išleistos knygos „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“ pabaigoje rašiau, kad visi mes, šios laidos rengėjai, esame nepaprastai laimingi ir išdidūs, kad galėjome daryti tai, ką darėme.
Nepaisydami didesnių ar mažesnių nesėkmių, galėjome patirti moralinį pasitenkinimą, pajusti oda bėgiojančius šiurpuliukus ir gumulą gerklėje kas kartą, kai stovėdavome šalia po ilgiausių išsiskyrimo metų susitikusių artimųjų.
Todėl net puikiai suvokdami, kad kada nors bus pabaiga (sezoninės televizijos sutartys įpratina prie laikinumo), nejaučiame jokio apmaudo.
Gal tik kiek liūdna. Panašiai jaučiamasi, kai, tarkim, po smagios kelionės tenka grįžti į kasdienybę.
Kol kas atostogauju. Laukia dar žiemą suplanuotos ir pažadėtos kelionės – sūnui Kristupui 18-ojo gimtadienio proga pažintinė kelionė į Italiją, o su draugėms atsipūsiu Albanijoje.
O paskui bus, kaip bus. Kaip sakė mano mėgstamas kareivis Šveikas, „juk niekada nebūna, kad kaip nors nebūtų“, – kalbėjo Palmira.
– Ar skaičiavote, kiek žmonių jūsų laidose pasakė „atsiprašau“?
– Jeigu visus, kurie per šiuos 20 metų susitiko ir surado vienas kitą, sukviestume į vieną erdvę, jie netilptų net į didžiąją Kauno „Žalgirio“ areną.
Laidose parodytus susitikimus nesunku suskaičiuoti, tačiau matomi susitikimai dažniausiai būna pradžių pradžia.
Toliau įsibėgėja grandininė reakcija, kai, tarkim, laidoje susitikusių brolio ir sesers kažkur už kadro laukia pulkas ilgus metus nepažinotų dėdžių, tetų, pusseserių ir pusbrolių.
Tie susitikimai vyksta be kamerų. Kaip ir tie, kurių dėl vienokių ar kitokių priežasčių nefilmuodavome, – tiesiog perduodavome ieškantiesiems ieškomųjų kontaktinius duomenis.
– Ar pati lengvai pasakote „atsiprašau“?
– Tuomet, kai savo kaltę pripažinti kliudančias ambicijas išgręžiu iki paskutinio lašo, – lengvai.
– O jums yra tekę skausmingai išsiskirti su mylimaisiais, draugais? Ar esate patyrusi dvasinės išdavystės kartėlį?
– O kuriam žmogui nėra tekę to patirti? Išsiskyrimai, nusivylimai, kartėlis – neatsiejami kiekvieno išgyvenimai.
Būdavo, kai atrodydavo, kad žemė slysta iš po kojų ir dangus griūva, tačiau šiandien suvokiu, kad nei ta žemė išslydo, nei dangus sugriuvo.
Tiesiog kai kurių žmonių tarp mano artimųjų nebeliko. O štai patirties atsirado gerokai daugiau.
– Prisiminkite įsimintiniausias laidų istorijas, kurios palietė iki širdies gelmių.
– Per dvidešimt metų buvo apkeliauta daugybė šalių vos ne visuose žemynuose, išnarpliota begalė įvairiausių istorijų.
Galybė žmonių trumpesniam ar ilgesniam laikui atėjo į mano ir kitų laidos rengėjų gyvenimą: atsivėrė, patikėjo mums, regis, svetimiems žmonėms, didžiausius savo troškimus, pasidalijo intymiomis abejonėmis ir lūkesčiais.
To nepamiršti. Tai brangini. Iki šiol iki smulkių detalių prisimenu dešimtis istorijų, prie kurių teko prisiliesti.
Tai ir Teresėlės istorija. Jos teta prašė surasti dukterėčią. Ją, vos keturmetę, prieš 40 metų iš Kauno geležinkelio stoties kaip kokį paliktą krepšį paėmė ir išsivežė dvi moterys. Spėjama, Marijampolės link.
Ko gali tikėtis, kai perskaitai tokią fabulą? Nebent stebuklo. Bet tas stebuklas įvyko.
Tai ir Nikolajaus istorija. Geraširdžio vyruko iš Rokiškio, pavilioto svetimtaučių apsukruolių pažadais apie gerą atlygį ir karmeličių aptikto Pietų Italijos kalnuose.
Jis buvo praradęs atmintį, gebėjimą kalbėti, išsekęs tiek, kad nepajėgė nė šaukšto nulaikyti.
Lydėjome jį iš Italijos į Lietuvą pas dukrą, kuri ir ieškojo.
Galėčiau papasakoti dešimtis sukrečiančių gyvenimo liudijimų, tačiau nuostabiausia buvo matyti ir jausti galingą, įkvepiančią, jokių užtvarų, regis, jokios logikos nepaisančią artimųjų viltį.
Ir dar – aptikti niekada nesimačiusių artimųjų, gimusių skirtingose pasaulio pusėse, atpažinimo geną.
Kaip tad Urugvajuje, Montevidėjuje, teko šnekinti Lietuvos trečiojo prezidento Kazio Griniaus sūnėną. Jis nieko nežinojo apie tai, kokio lygio asmenybė Lietuvoje buvo jo dėdė.
Vyras nemokėjo nė žodžio lietuviškai, nė nenutuokė, kad atvykome pas jį su pussesere.
O aš žiūrėjau į jį ir mačiau tas pačias vaiskiai mėlynas lietuviškas akis, tą patį pailgą prakaulų veidą, kokį prieš kelionę į Lotynų Ameriką mačiau Lietuvoje, Marijampolėje, Kazio Griniaus muziejuje, jo artimųjų nuotraukų albumuose.
– Daugybei žmonių savo laida dovanojote laimę. Gal su kai kuriais užsimezgė išskirtinis ryšys, gal gaudavote mielų dovanų?
– Tas ryšys užsimegzdavo narpliojant kone kiekvieną istoriją. Ir kuo ji sudėtingesnė, tuo ypatingesnis atsirasdavo ryšys.
Tiesiog savaime tapdavai to žmogaus gyvenimo peripetijų liudytoju, patikėtiniu, neretai žinančiu daugiau negu jis pats.
Ką reiškia vien tas laukimas? Pavyks rasti ieškomą artimąjį ar nepavyks? Ar tam rastajam šios paieškos tokios pat svarbios kaip ir ieškančiajam? Ar norės būti rastas? Kodėl pats neieškojo? Kokie skeletai slepiasi jo spintoje?
Ir pagaliau tos paskutinės akimirkos prieš susitikimą. Tenka žmogų drąsinti, guosti, įkvėpti.
Todėl su juo suartėji, tampi už jį atsakingas, tam tikrą laiką esi artimiausias bičiulis.
Lig šiol didžiųjų švenčių proga sulaukiu sveikinimų iš Gruzijos, Urugvajaus, Azerbaidžano, Ispanijos, Rusijos, Ukrainos.
Kai kurių buvusių laidos herojų jau nėra tarp gyvųjų, bet toliau palaikome ryšius su jų artimaisiais.
O dovanos? Buvo puodynių su garuojančiu kugeliu, begalės gėlių, saldainių dėžučių, gražiausių atvirukų.
Namuose tebesaugau žvakidę. Pašaliniam ji neypatinga, o man – labai brangi.
Dovaną gavau po pirmojo siužeto dar „Atleisk“ laikais iš vieno alytiškio, šiandien jau iškeliavusio anapus.
Tai buvo jo padėka už tai, kad suartinome su 24 metus nematyta dukra.
Praėjus dvejiems metams po jųdviejų susitikimo, vėlų vakarą man paskambino jo dukra ir pasakė, kad tėtis mirė.
Taip pat padėkojo, kad tuos dvejus metus ji turėjo tėtį. Tada toje žvakidėje aš uždegiau žvakę.
– Ar jaučiate bėgančių metų svorį? Ar jis labiau slegia, ar suteikia laisvės ir pilnatvės?
– Ko gero, seniausia jaučiausi pasitikdama trisdešimtąjį gimtadienį – atrodė, kad gyvenimas rieda link pabaigos. O štai keturiasdešimtmetį ir penkiasdešimtmetį peršokau be jokio graudulio.
Na, neslegia manęs tie metai. Nors, žinoma, ateina ir tie erzinantys kūno, jausenos pokyčiai. Kasmet jų tik daugėja.
Tačiau esmės tai nekeičia. Vairuoju plyšaudama automobilio salone patikusią dainą, griūvu į pievą, kai širdį užlieja neapsakomas gėris ir dėkingumas.
Pastebiu, kad tebekoketuoju su žavesniais vyrais – viliuosi, kad jie to nemato, – ir teberaudonuoju išgirdusi komplimentą.
Nuplaukiu baseine savo kilometrą džiūgaudama, kad šįkart pavariau greičiau.
Kažkaip nejučiom mano gyvenime praretėjo „reikia“, daugiau atsirado „noriu“. Vis mažiau norisi patikti ir vis dažniau tiesiog būti.
