Drąsus įvaizdis, kaskart iš esmės keičiama šukuosena, ryškus makiažas ir figūrą išryškinantys drabužiai – neatkreipti dėmesio į šokėją, žurnalistę K.Pališkytę neįmanoma nei jai šokant nei žingsniuojant gatve.
Iš šono gali pasirodyti, kad Kristinai pavyko pagauti sėkmės paukštę už uodegos: mergina filmuojasi klipuose, dalyvauja šokių konkursuose, retkarčiais dirba fotomodeliu.
Negana to, vadovauja savo sukurtam sporto ir kūno pokyčių projektui „Final Fit Lady“, skirtam merginoms, norinčioms svajonių figūros.
Vis dėlto tik artimiausi žmonės žino, ką Kristina patyrė vos prieš kelerius metus: sirgo anoreksija, bulimija, šlykštėjosi savimi, alino kūną badavimu.
„Aš neišvemdavau maisto, man skaudėjo ir jaučiau, jog noriu kentėti tą skausmą, kad nenorėčiau valgyti, kad prisiminčiau tą skausmą.
Tai jausdavau kokias tris dienas“, – apie būseną po persivalgymo priepuolių, užklupdavusių pabadavus, laidoje pasakojo K.Pališkytė.
Kristina buvo visiškai normalus vaikas: mokėsi tik labai gerai, tėvai buvo išsilavinę, šeima – tvarkinga, joje nieko netrūko, o iš aplinkinių kaskart sulaukdavo ne tik dėmesio, bet ir komplimentų dėl išvaizdos.
Viskas ėmė keistis Lietuvoje itin išpopuliarėjus kūno rengybai ir socialiniuose tinkluose bei spaudoje padaugėjus sportiškų, ištreniruotų kūnų, išryškintų pilvo preso nuotraukų.
„Pasižiūrėjau į savo pilvą ir pamačiau, kad jis ne toks. Kadangi buvau perfekcionistė, nutariau, kad man reikia susiimti“, – dėstė K.Pališkytė.
Žurnaluose ir reklamose iki tobulumo nudailinti sportininkių ar „Victoria’s Secret“ modelių kūnai Kristinai atrodė tokie patrauklūs, kad ji panoro atrodyti taip pat.
Mergina tai siejo su sėkme ir populiarumu – savotišku laimės garantu.
Būdama penkiolikos, Kristina ėmė sportuoti ir sveikai maitintis. Kilogramai krito, tačiau norimo rezultato paauglė nematė, tobulo pilvo preso vis nebuvo.
Keliavimas į pragarą tobulinant savo kūną, pasak merginos, prasidėjo nuo paprasto, bet neteisingo patarimo, kurį išgirdo iš vieno trenerio: turi trūkti kalorijų, jų reikia sudeginti daugiau, negu suvartojama.
„Aš taip ir padariau: valgiau kuo mažiau, sportavau kuo daugiau. Maniau, kad taip reikia. Pradėjau jaustis kalta, jei pavalgydavau sočiau.
Atsisakiau užkandžiavimo su draugais, pradėjau vengti švenčių, nes maniau, kad man tai kenkia, daro žalą.
Galiausiai aš apskritai lioviausi valgyti“, – savo patyrimą prisiminė mergina.
Sverdama apie keturiasdešimt kilogramų K.Pališkytė pamatė, kad kojos kaip šakaliai ir tai jau negražu, todėl negali bet ko rengtis – turi vilkėti didesnius drabužius.
Kartą vasarą susirgus plaučių uždegimu buvo padaryta rentgeno nuotrauka ir Kristina pamatė, kad likę vien šonkauliai – daugiau nieko.
„Tai tik pora epizodų, kai pažvelgiau į save iš šalies. O šiaip savęs nematydavau – žiūrėdavau tik į pilvą ir man nepatikdavo, kaip jis atrodo, bijodavau valgyti, kad neišsipūstų. Norėjau preso, bet niekaip negalėjau suformuoti, nes nyko raumenų masė.
Aš lyginau save su nuotraukose užfiksuotomis kūno rengybos meistrėmis, modeliais, manekenėmis ir mačiau, kad taip neatrodau, tad varydavau toliau“, – savo istoriją pasakojo tobulo kūno formuotoja.
Pradėjusi pačios susigalvotą pokyčių programą Kristina svėrė 53 kilogramus. Ėmusi riboti maistą ir kasdien sportuoti – 46, tačiau to nepakako. Mergina pradėjo badauti, kol svoris nukrito iki rizikingos ribos – vos 38 kilogramų.
„Vasarą po dešimtos klasės nieko daugiau neveikiau, tik mečiau svorį. Man nereikėjo jokių pramogų, niekur nevažiavau – tik sportavau.
Tą vasarą pradėjau jausti silpnumą: eidama turėdavau stabtelėti, atsisėsti ir pailsėti. Jausdavausi apdujusi, akyse temdavo, raibuliuodavo.
Kai atėjau į vienuoliktą klasę sverdama 38–39 kilogramus, aplinkiniai labai gyvai reagavo: „O Dieve, kas tau atsitiko? Tu šakalys!“ Ir gal tiktai pora žmonių pasiteiravo, ar nesergu.
Daugumai atrodžiau klaikiai, jie siūlė pavalgyti, susigrąžinti buvusią figūrą“, – pasakojo Kristina.
Netrukus ji truputį atleido vadeles, priaugo svorio, bet suprato, kad nebemoka valgyti.
Mergina susirgo anoreksija, o vėliau ją pakeitė bulimija. K.Pališkytė jautėsi siaubingai: buvo išsiderinęs alkio ir sotumo jausmas, ji negalėjo normaliai maitintis, nes visą laiką beprotiškai norėjo valgyti.
„Valgai dvi tris valandas be jokio perstojo: kepi sumuštinius, kemši batoną su uogiene, sausus pusryčius, suvalgai visus sūrelius, bandeles, riešutus – viską, ko namuose yra.
Kai nieko nebelieka, vis dar tikrini spinteles ir šaldytuvą, kol po kurio laiko noras valgyti praeina, nes viską pradeda žiauriai skaudėti. Kai skausmas pakeičia alkį, gali sustoti“, – kančias prisiminė šokėja.
Persivalgymo priepuoliai, keičiantys badavimą, vis dažnėjo, kol tapo kone kasdienybe.
Tai buvo ne tik savęs kankinimas, bet ir pačios susikurtas kalėjimas.
Ji jautėsi beviltiškai, bet nenorėjo, kad kas nors kištųsi ir trukdytų.
Viskas ėmė keistis tik po skambučio į paprasčiausią polikliniką. Kristiną iškart pakvietė pas psichologą ir jis paaiškino, kad tai liga, nusiuntė į Valgymo sutrikimų centrą, ten buvo pasiūlyta tuoj pat gydytis.
„Paskambinau tėvams ir paprašiau atvežti daiktų, nes gulsiuosi į ligoninę pasigydyti.
Tėvai atvažiavo ir atkalbėjo – girdi, šioje ligoninėje gydosi tik psichikos sutrikimų turintys žmonės, bus blogas įrašas ligos istorijoje, negalėsi nieko gyvenime pasiekti. Aš išsigandau.
Grįžau namo, o kitą dieną persivalgiau. Tada susirinkau daiktus ir nuvažiavau į ligoninę“, – lūžio tašką prisiminė anoreksikė.
Kaip tėvai reagavo sužinoję, kad duktė priėmė sprendimą savarankiškai gultis į ligoninę?
„Manau, jiems buvo labai sunku. Jie, kaip ir visi mylintys tėvai, jaučia atsakomybę, galbūt jautėsi kalti.
Aš ir pati dar nesuvokiau, kas man darosi, tad buvo įtampos.
Sunkiausia buvo, kai iš tikrųjų pradėjau keistis: kaltinau ir save, ir kitus, prasidėjo nuotaikų kaita, atsirado įvairių baimių.
Aš mokiausi iš naujo galvoti, valgyti, gyventi, nedaryti to, prie ko buvau pripratusi. Manau, tėvai gydėsi kartu su manimi“, – mintimis dalijosi buvusi ligonė.
Tėvams suvokti, kas nutiko, buvo sunku ir dėl informacijos trūkumo. Remdamasi savo liūdna patirtimi, Kristina tėvus ragina atkreipti dėmesį į kelis tarsi nekaltus požymius, išduodančius, kad vaikas gali turėti valgymo sutrikimų: „Jei daugmaž normalaus svorio vaikinas arba mergina bando lieknėti, skundžiasi, kad yra stora ar storas, bijo eiti maudytis, vengia pramogų, reikia kalbėtis.
Tėvų pareiga – padėti savo vaikams. Ir svarbiausia, jeigu žmogus supranta, kad serga, ir nori gydytis, padėti jam. Gydytis daug sunkiau nei sirgti, nes gydydamasis laužai save.“
Valgymo sutrikimų centre Kristina pamatė, kad tokių kaip ji yra ne vienas.
Tarp valgymo sutrikimų turinčių pacientų buvo ne tik moksleivių ar studentų, bet ir sportininkų, aukštas pareigas einančių žmonių, pramogų pasaulio žvaigždžių, kurios viešumoje atrodo lydimos sėkmės.
Nors buvo atkryčių, Kristinai pavyko išgyti per kelerius metus.
Šokius ji vadina savo išsigelbėjimu, kaip ir pačios sukurtą projektą.
Jame per penkis mėnesius trunkančią programą profesionalių trenerių komanda, mitybos, grožio specialistai išmoko ne tik taisyklingai maitintis, bet ir išeiti iš užburto dietų, persivalgymų rato.
Visą laidą galite pamatyti čia.
Parengė Milda Augulytė
