Tragedija įvyko 2014 metų sausio 19-ąją kino kūrėjo draugės Vilijos namuose Šeškinėje. Išvakarėse A.Maceina prekybos centre nusipirko maisto produktų ir nutarė ruošti plovą.
Ta proga jis pasikvietė bičiulių, tarp jų – ir 52 metų dailininką Naglį Karvelį, su kuriuo artimai bendravo nuo jaunystės.
Bičiuliai kalbėjosi, vartojo alkoholį. Dešimtą vakaro režisierius nuėjo miegoti manydamas, kad visi svečiai išeis namo. Nubudęs ketvirtą ryto pamatė, kad virtuvėje N.Karvelis apsikabinęs Viliją sėdi prie kompiuterio.
Algimantas liepė draugui eiti namo. Šis nereagavo. Kai A.Maceina svečią truktelėjo už rankos, šis ėmė jį smaugti ir trenkė į galvą.
Gindamasis režisierius peiliu smogė N.Karveliui į šlaunį ir pataikė į arteriją. Greitoji buvo kviečiama du kartus. Atvykę medikai konstatavo dailininko mirtį.
Vilniaus apygardos teismas A.Maceiną pripažino kaltu dėl nužudymo ir skyrė aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Kino režisierius apgailestavo dėl įvykusios tragedijos, tačiau neigė tai padaręs tyčia. Nuosprendis jam atrodo per griežtas. A.Maceina tikėjosi, jog bus teisiamas dėl to, kad peržengė būtinosios ginties ribas ar dėl neatsargaus gyvybės atėmimo.
Teismo nuosprendžio režisierius laukė Lukiškių tardymo izoliatoriuje, vėliau buvo perkeltas į Pravieniškių pataisos namus.
Po kurio laiko vyras atsidūrė Pravieniškių pusiaukelės namuose, dar vėliau – Vilniaus pusiaukelės namuose.
Ten patekę nuteistieji privalo dirbti. Gyvendamas Pravieniškių pusiaukelės namuose Algimantas Rumšiškių muziejuje tvėrė tvoras, o Vilniuje daugiau nei metus „Lietuvos ryto“ televizijoje dirbo studijos darbininku.
Praėjusių metų vasario 15-ąją režisierius buvo paleistas lygtinai. Dabar iki bausmės pabaigos yra likę treji metai.
„Sąlyginai esu laisvas, bet dar turi praeiti nemažai laiko, kol gyvenimas atsistos į rėmus. Apgailestauju dėl to, kas įvyko. Aš sau atleidau ir iki šiol meldžiuosi už Naglį. Iki šiol nešu savo kryžių“, – kalbėjo A.Maceina.
Režisierius pasikalbėti pasikvietė į savo namus, kad geriau suprastume jo dabartinę kasdienybę.
„Kai atvažiuosite, paskambinkite, ateisiu pasitikti. Patys nerasite“, – sakė Algimantas.
Iš tiesų, kai su fotografu įėjome į tarpuvartę sostinės Kalvarijų gatvėje, atsidūrėme savotiškoje aklavietėje – prieš akis driekėsi keli išsišakoję neasfaltuoti keliukai ir virtinės senų namų.
Režisieriaus laukti ilgai nereikėjo. Tvankią vasaros dieną A.Maceina vilkėjo trumparankovius mėlynus marškinėlius, džinsinius šortus.
Vyras mus nusivedė prie seno, įvairiais gyvenimo tarpsniais pagal galimybes aplopyto namo. Jam priklauso trečdalis pastato.
Nedideliame kiemelyje pūpsojo akmenų krūva, malkų stirta, nereikalingos lentos, seni langai. Matyti, kad vyksta remontas. Žaismingumo aplinkai teikė plastikinės dekoracijos.
„Tos galvos buvo niekam nereikalingos, ruošiamos išmesti, o aš jas palei tvorą išdėliojau.
Už jos yra vaikų darželis, norėjau, kad vaikiukams atsivertų smagesnis vaizdas“, – sakė A.Maceina.
Vos tik prasivėrė lauko durys, pro jas išlėkė nedidelė juoda katė ir ėmė demonstratyviai voliotis saulės atokaitoje ant smėlio.
„Čia mano Micka. Kadaise maža pasirodė kieme, laukinė, baikšti, bet alkis buvo stipresnis už baimę. Pašėriau, ji greitai čia apsiprato ir pasiliko“, – augintine džiaugėsi režisierius.
Šitą būstą A.Maceina įsigijo likus metams iki tragedijos. Tai buvo apleistas statinys be langų, pilnas šiukšlių.
Čia prieglobstį buvo suradę benamiai. Ir dabar dar reikia daug ką suremontuoti, bet jau galima gyventi.
Pro lauko duris patenkama į kambarį su židiniu. Čia stovi dvi spintos, lova, spintelės indams, dvi kėdės.
Už šios erdvės yra koridorius, tualetas ir prausykla, paskui patenkama į dar vieną įvairiais rakandais, lentomis ir statybinėmis medžiagomis nukrautą kambarį. Iš baldų stovi tik lova.
A.Maceina savaitgaliais čia leidžia apsistoti vienam nuteistajam, darbo dienomis gyvenančiam pusiaukelės namuose.
Dėl kuklios buities Algimantas nesikremta. Kadaise jis turėjo ir butą, ir namą, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo priverstas tai parduoti.
„Kai atsiranda pinigų, vis ką nors paremontuoju. Viską darau pats.
Likus pusmečiui iki įkalinimo leidau čia pagyventi vienam žmogui, kuris tvirtino esąs nagingas statybininkas ir žadėjo daug ką sutvarkyti, bet apgavo, – vedžiodamas po namus pasakojo šeimininkas. – Išėjęs iš pusiaukelės namų sužinojau, kad jis irgi sėdėjęs kalėjime, netgi apsiskelbęs, kad šis namas yra jo nuosavybė.
Pridarė jis čia daug visokio broko. Gerai bent jau, kad išvaikė benamius.
Iš bado nemirštu. Turiu nedidelį šaldytuvą, konvekcinį puodą, kavos virimo aparatą. Jį radau išmestą neveikiantį, bet pusmetį paplušėjęs susiremontavau. Dar turiu virdulį, indų, stalo įrankių.
Žmonės įvairių daiktų padovanoja. Vienas bičiulis atidavė virtuvės baldų komplektą. Darbo įrankių trūksta, bet vis ką nors pigiau turguje nusiperku.“
Daug kas pasikeitė per tą laiką, kol režisierius buvo įkalintas. Praktiškai nebeliko draugų. Su savo vaikais iš antros santuokos – muziko profesiją pasirinkusia dukterimi Norvile Emilija ir fizikos telekomunikacijų specialistu sūnumi Tautvydu Jeronimu bendrauja daugiausia tik telefonu. Režisieriaus atžalos gyvenimą susikūrė užsienyje.
„Kol kalėjau, daug draugų mirė. Tiems, kurie liko, dabar patiems reikia pagalbos. Dvasinės.
Iš širdies pabendrauti praktiškai nėra su kuo. Na, su savo Vilija nuolatos bendrauju.
Tiesą sakant, dabar man jau nereikia dvasinės pagalbos, fiziškai jaučiuosi gerai, ne pirmą kartą esu grūdintas, nebeturiu kompromisų.
Aš palaikau ryšius ir su žmonėmis iš pusiaukelės namų, jie paskambina, kai to reikia“, – pasakojo A.Maceina.
Ilgametė Algimanto širdies draugė Vilija, kurios namuose prieš penkerius metus ir buvo nužudytas N.Karvelis, po nelaimės jo neišsižadėjo – nuolat lankė įkalinimo įstaigoje.
Šilti santykiai ir dabar. Per mūsų pokalbį Vilija draugui skambino, norėdama pasiteirauti, kaip jis jaučiasi.
Algimantas teigia dar jaunystėje žinojęs, kad gyvenime gali nutikti baisi tragedija. 1985 metais režisierius statė diplominį spektaklį, o jame vaidinusi aktorė, kuri burdavo iš delno, jo dešiniame delne pamatė pertrauktą liniją. Sakė, kad ji nutrūks 54–56 metais, bet vėliau vėl drieksis.
Kai nužudė N.Karvelį, A.Maceinai buvo 56 metai. Ką jis būtų daręs kitaip, jei galėtų laiką atsukti atgal?
„Būčiau išvijęs jį iš vakaro. Jis man žadėjo, kad išvažiuos, bet dar atsinešė išgerti ir niekur nesiruošė eiti“, – apgailestaudamas kalbėjo pašnekovas.
Galbūt ir dar kai kas galėjo nusikaltimui užkirsti kelią. Tiesiog režisieriui reikėjo likti JAV.
1991 metais A.Maceina stažavosi pas garsųjį naujojo Amerikos kino pradininką Joną Meką jo filmų antologijos archyve Niujorke.
Amerikoje buvo siūlomos neblogos karjeros perspektyvos, tačiau vyras ilgėjosi namų ir šeimos. O kai grįžo į Lietuvą, sužinojo, kad žmona turi kitą vyrą. Netrukus ji su vaikais išėjo iš namų.
Grįžti į Ameriką Algimantas tuomet neturėjo dvasinės stiprybės, beprotiškai krimtosi dėl skyrybų.
Jam taip būdavo visą gyvenimą. Kaskart, kai moteris jį palikdavo, ilgai skaudėdavo širdį. Neretai paguodos ir užsimiršimo režisierius ieškodavo alkoholyje.
Dabar Algimantas jau seniai nebegeria. Sakė, kad jaučiasi ramus ir harmoningas, todėl velnio lašų nebereikia. Pastarąjį kartą režisierius alkoholio paragavo įkalinimo įstaigoje.
„Ne paslaptis, kad už pinigus ten visko galima gauti. Ir ne artimieji kaliniams draudžiamų dalykų atneša, o kalėjimo prižiūrėtojai“, – atvirai kalbėjo A.Maceina.
Kodėl žmogus kartais susiduria su žiauriais išbandymais, kurie 180 laipsnių pakeičia gyvenimą? Režisierius sakė nesąs linkęs kaltinti likimo.
Algimanto nuomone, ir džiugias, ir skausmingas situacijas sukuria pats žmogus, tačiau įvykiams įtakos daro ir aplinkybės.
A.Maceina negailėjo karčių žodžių ir Lietuvos teisinei sistemai: „Nagrinėjant bylas dažnai taikomi ne tie straipsniai. Įkalinimo įstaigose pažeidžiamos žmonių teisės. Pasižiūrėkite į viršininkus prokuratūroje ar kalėjimuose ir pasakykite, ką jie veikė sovietų laikais.
Kai mane išmetė iš dabartinio Vilniaus Gedimino technikos universiteto, buvau išsiųstas tarnauti į laivyną Šiaurėje. Ten mane norėjo nuteisti už kapitalistinio gyvenimo propagavimą, bet kažkaip pavyko išsigelbėti.
Mane įskundė lietuvis, kuris laisvoje Lietuvoje tapo Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos direktoriumi.
Sistema iki šiol supuvusi. Estai prieš įvesdami eurą išvaikė senus kalėjimų departamento darbuotojus ir priėmė jaunus, neangažuotus asmenis.“
Režisierius prisiminė, kad jo pavardė daug kam buvo lyg prakeiksmas. Taip esą buvo dėl to, kad jo senelio pusbrolį Antaną Maceiną, kuris buvo vienas žymiausių Lietuvos filosofų, radikalus katalikas, sovietai laikė didžiuliu priešu.
Sovietams okupavus Lietuvą, A.Maceina su šeima emigravo į Vokietiją, iš ten palaikė 1941 metais birželį vykusį Lietuvos Aktyvistų Fronto rengtą sukilimą.
1942-aisiais jis grįžo į gimtinę, dėstė universitete filosofiją. Daug akademinio jaunimo A.Maceiną laikė ideologiniu vadu. Baigiantis karui, 1944 metais, jis galutinai išvyko į Vokietiją.
Sovietmečiu filosofas buvo kaltinamas nacizmu, antisemitizmu, jo veikalai buvo draudžiami. Lietuvoje likusiems A.Maceinos giminėms teko nelengva lemtis. Daugelis jų buvo ištremti į Sibirą.
„Buvau pradėtas tremtyje, bet gimiau Lietuvoje. Mano vyresnis brolis ligoninėje tremtyje buvo nužudytas“, – pasakojo Algimantas.
1994 metais režisierius sukūrė dokumentinį filmą „Juoda dėžė“, kuriame papasakojo, kaip jo senelio palaikai buvo parvežti iš Sibiro.
„Aš jau nuo 15 metų buvau metamas iš mokyklos. Po Romo Kalantos susideginimo kartą eidamas gatve uždainavau „Nebėr laisvos Lietuvos...“ Po mėnesio mane ėmė tampyti saugumas“, – kalbėjo A.Maceina.
Naujausias režisieriaus sukurtas dokumentinis filmas pavadintas „Paskutinis“ (2010 m.). Jame pasakojama apie paskutinį Lietuvos partizaną Antaną Kraujelį.
Mūsų pokalbio išvakarėse buvo surasti A.Kraujelio palaikai.
„Dar kurdamas filmą sakiau A.Kraujelio seseriai, kad bus rasti jos brolio palaikai. Va, ir atsirado“, – džiaugėsi A.Maceina.
Kino režisierius anksčiau būdavo atpažįstamas dėl išskirtinio įvaizdžio: ilgaaulių, storapadžių suvarstomų batų, juodų džinsų, juodos odinės striukės ir gausybės papuošalų ausyse, ant rankų pirštų, kaklo.
„Daug kas sakydavo, kad atrodau grėsmingai, kad nori mane aplenkti dideliu ratu. Tokia apranga buvo gyvybinė apsauga. Tuo metu man reikėjo juodos spalvos. Dabar viskas kitaip. Kai pats keitiesi, ir daiktai aplink tave, aplinka, ratas žmonių keičiasi“, – kalbėjo Algimantas.
Visus anksčiau turėtus papuošalus menininkas išdalijo. Ant riešo jis nešioja varinę apyrankę, kurią parsivežė iš Gruzijos, ant mažojo kairės rankos piršto mūvi sidabrinį žiedą su geltona katės akimi – įsigijo sendaikčių turguje. O ant kaklo nešioja iš medinių karoliukų suvertą kryželį, kurį jam pagamino vienas nuteistasis.
Tai visiškai nereiškia, kad A.Maceinos išvaizda yra santūri ir asketiška. Ilgą laiką vyras buvo nusiteikęs prieš tatuiruotes, o dabar turi penkias.
Įkalinimo įstaigoje pajuto, kad reikia tatuiruočių kaip dvasinės apsaugos.
Vienas tatuiruotes Algimantui padarė kalėjime likimo draugai, kitos atsirado gyvenant pusiaukelės namuose.
Ant kairės rankos režisierius turi dvi tatuiruotes. Viena byloja: „Memento mori“ (Atmink, kad mirsi), kita vaizduoja mandalą.
Ant dešinės rankos – Švč.Margelės Marijos atvaizdas ir su drakonu besigalynėjantis šv.Jurgis. O kairėje pusėje ant krūtinės ištatuiruotas Jėzus Kristus, nutviekstas rausvos šviesos.
„Kas manęs laukia? Šviesi ateitis. Aš tai žinau. O žinojimas ateina iš įvairių studijų, praktikų, patirties“, – kalbėjo režisierius, ketinantis grįžti prie kūrybos ir jau parengęs kelis kino projektus.
