Lietuvių aktoriams vis dažniau atsiveria durys į pasaulinio lygio kino aikšteles. Šių metų pradžioje Sandanso kino festivalyje (JAV) įvyko ispanų režisierės Alice Waddington filmo „Paradise Hills“ premjera. Jame vaidina ir G.Butvilaitė.
Mokslinės fantastikos dramoje pagrindinį vaidmenį sukūrė „Oskaro“ laureatės Julios Roberts dukterėčia E.Roberts (28 m.). Piktadarę vaidino filmo „Absoliutus blogis“ ir jo tęsinių žvaigždė M.Jovovich (43 m.).
„Paradise Hills“ pasakoja apie turtingą merginą, kurią tėvai verčia tekėti už nemylimo vyro.
Užsispyrusią atžalą jie išsiunčia į atogrąžų saloje įkurtą merginų pensioną „Rojaus kalvos“, kurio vadovybė teigia, jog per du mėnesius pasikeičia ne tik auklėtinių įpročiai, bet ir charakteris.
Gailė vaidino pagrindinės herojės draugę, dalyvaujančią vestuvėse.
„Vaidmuo nedidelis – turėjau pasakyti vos kelias frazes E.Roberts herojei, tačiau tai buvo vertinga patirtis“, – džiaugėsi geriau teatro žiūrovams pažįstama G.Butvilaitė.
Filmas anglų kalba buvo kuriamas Barselonoje. Lietuvė filmavimo aikštelėje dirbo dvi dienas. Vestuvių scena, kurioje dalyvavo maždaug 500 žmonių, buvo filmuojama trimis kameromis didžiuliame angare.
Likus trims mėnesiams iki filmavimo pradžios G.Butvilaitė skrido į Ispaniją matuotis kostiumo ir išbandyti makiažo. Filmavimo aikštelėje buvo draudžiama fotografuoti, tačiau Gailė slapta įsiamžino su įspūdinga suknele.
Per pertraukas pagrindiniai aktoriai ilsėdavosi specialiai jiems skirtuose kambariuose. Antraplaniams aktoriams ir masinių scenų dalyviams buvo skirtos kitos patalpos.
Net ir maistas pagrindiniams aktoriams buvo patiekiamas atskirai, o antraplaniai aktoriai valgydavo su techniniu personalu ir režisiere.
„Maistas buvo nuostabus. Ispanams svarbu skaniai ir sočiai pavalgyti.
Net jei nespėja nufilmuoti tiek, kiek reikia, jie vis tiek randa laiko pavalgyti“, – pasakojo Gailė.
Iš žvaigždžių G.Butvilaitė tiesiogiai bendravo tik su E.Roberts, bet ši nepadarė šilto įspūdžio.
Filmo aktoriai su pavydu klausėsi Gailės pasakojimo apie jos atliekamą pagrindinį vaidmenį pusšeštos valandos trunkančiame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“.
Lietuvoje aktorė gyvena aštuonerius metus, o prieš tai 18 metų praleido Venesueloje.
Balerinos ir smuikininko šeimoje augusi G.Butvilaitė Venesuelos sostinėje Karakase lankė baleto mokyklą, grojo smuiku, tačiau visada svajojo tapti aktore.
Šią profesiją ji įgijo Lietuvoje ir dabar sėkmingai vaidina Vilniaus teatrų scenose.
– Kaip jūs atsidūrėte užjūryje? – paklausiau Gailės, kuri lietuviškai vis dar kalba su akcentu.
– 1992-aisiais, kai man buvo dveji, tėvai gavo pasiūlymą dirbti Venesueloje. Sutartis buvo pasirašyta metams, bet svečioje šalyje likome ilgam. Į Lietuvą atvykdavome kas antrą vasarą.
Venesueloje lankiau privačią mokyklą. Baigiau ją šešiolikos metų. Kadangi šalyje nebuvo nė vienos aukštosios mokyklos, kurioje būtų galima rimtai studijuoti vaidybą, o muilo operomis niekada nesižavėjau, nusprendžiau studijuoti architektūrą.
Tuo pat metu dirbau modeliu, todėl tekdavo daug keliauti ir dažnai praleisti paskaitas. Po trejų metų nuspręsčiau mesti architektūros studijas.
Nors Venesueloje gyvena geri, svetingi žmonės, o ir papročiai puikūs (visų svarbiausia – šeima), ten niekada nesijaučiau kaip namuose.
Kai man suėjo 20 metų, mamai pasiūlė dirbti Lietuvoje ir mes nusprendėme grįžti. Venesueloje jau nebuvo galima normaliai gyventi dėl politinės ir ekonominės situacijos, didelio nusikalstamumo.
Grįžti į gimtinę norėjau ir dėl to, kad geriau suprasčiau savo lietuvišką pusę, atrasčiau šaknis. Pritapti Lietuvoje buvo sunku.
– Kas pastūmėjo įgyvendinti svajonę – siekti aktorystės?
– Kai grįžau į Lietuvą, lietuviškai kalbėjau su siaubingu akcentu. Daug kas nesuprasdavo, ką noriu pasakyti.
Po šešių mėnesių nunešiau dokumentus į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.
Kai per egzaminą pasakojau pasakėčią, komisijos nariai dėl mano akcento leipo juokais. Bet priėmė.
Patekau į režisieriaus Oskaro Koršunovo aktorių kursą.
Dirbti su šiuo režisieriumi – tiesiog nuostabu. Man tėtis sakydavo: „Iš genijų reikia pasiimti viską. Tu tiesiog būk ir mokykis.“
Džiaugiuosi, kad turiu galimybę atsiskleisti Lietuvos teatrų scenose.
Be to, norėčiau daugiau dirbti kine, nors neturiu didelės patirties. Taip pat vaidinu internetiniame seriale „Bloga mergaitė“.
– Lietuvoje aktoriaus duona neretai nėra soti, todėl norint užsidirbti tenka sparčiai suktis.
– Taip, dirbti reikia labai daug. Man pasisekė, kad galiu pragyventi iš savo profesijos. Ispanijoje turiu agentę ir jos dėka dažnai dalyvauju aktorių atrankose.
Ispanijoje apsistoju Madride pas draugus arba Barselonoje pas brolį.
Ispanams mano tipažas yra sunkiai suvokiamas. Atrodau kaip rytų europietė, o ispaniškai kalbu su venesuelietišku akcentu.
– Ką, be vaidybos, dar veikiate?
– Pas mamą lankau baleto pamokas. Laisvalaikiu šoku gatvės šokius, skaitau knygas, einu į kultūrinius renginius, susitinku su draugais.
– Ar turite širdies draugą?
– Šiuo metu neturiu. Venesueloje ir Lietuvoje vyrai elgiasi skirtingai. Venesueloje vyrai gyvena tam, kad pelnytų moters dėmesį, drąsiai kalbina, sako komplimentus.
Kartą einant gatve sustojo autobusas ir vairuotojas man sušuko: „O, kad Dievas tave palaimintų, gražuole!“
Ten motinos savo sūnus moko su moterimis elgtis kaip su damomis.
Kai su su eiliniu draugu išsiruošdavau į kiną, jo mama duodavo pinigų ir pamokydavo, kad merginai atidarytų duris ir praleistų pirmą, nupirktų bilietą, pagirtų.
Lietuvoje susidaro įspūdis, kad moterys turi žengti pirmą žingsnį, rūpintis vyrų gerove. Aš pirma iniciatyvos nerodau, todėl niekas manęs ir nemyli. (Juokiasi.)
Kita vertus, venesueliečiai daug ir gražiai kalbėti gali kelioms moterims vienu metu. Lietuviai yra nuoširdesni ir tikresni. Aš tai labai vertinu.
– Pasiilgstate Venesuelos?
– Lietuva man suteikė progą pažinti savo neatrastą pusę. Man reikėjo čia grįžti, kad sužinočiau, kas esu, kad pajusčiau pagrindą po kojomis ir galėčiau eiti didelių troškimų keliu. Čia jaučiuosi esanti namuose.
Aišku, pasiilgstu laukinės Venesuelos gamtos. Mes su tėvais ir jų draugais esame visą šalį apvažiavę automobiliais. Ypač patikdavo ten, kur nėra civilizacijos.
Gamta ten labai stipri, galinti lengvai pražudyti, tačiau jei ateini pagarbiai, elgiesi kaip svečias, tuomet nėra grėsmės.
Kitaip sakant, jei nelendi prie netoliese prieš saulę besišildančio krokodilo, tai ir jis į tave nekreips dėmesio.
Prieš eidami maudytis į vandenį įmesdavome smėlio, kad išbaidytume besislepiančias rajas ir piranijas. Kai jos nuplaukdavo, lįsdavome į vandenį.
Lietuvoje irgi atradau gražių gamtos kampelių. Labai mėgstu pasivaikščioti Vingio parke. Vasaromis su mama einame į mišką grybauti.
