Kada nors susimąstėte, iš kur atkeliauja drabužiai į dėvėtų rūbų parduotuves? Per Didžiąją Britaniją driekiasi aukojamų drabužių surinkimo verslo tinklas, kuriame sukasi ir nemažai lietuvių.
Režisierius A.Jevdokimovas, kurį kine visuomet domino nepatogios tiesos ir įvairūs visuomenės užkaboriai, šį kartą atsigręžė į neatskiriamą nuo Lietuvos šiuolaikinę išeiviją, dažnai pažįstamą iš įvairių mitų bei nuogirdų, ir, eidamas „labdaros“ keliu iš Londono į Lietuvą, užfiksavo tuo užsiimančių lietuvių emigrantų kasdienybę.
Dokumentinėje komedijoje su detektyvo elementais „Second Hand“ atsiskleidžia keturių spalvingų personažų gyvenimas: jie susiduria su kultūriniais skirtumais ir tragikomiškais įvykiais, bet nepraranda užsidegimo bei ironijos kartais žiaurioje ir nežmoniškoje aplinkoje.
Filmo sumanymas kilo režisieriui ir prodiuseriui Arūnui Mateliui, kai perskaitė žurnalisto Arūno Sprauniaus, kadaise patekusio į sudėtingą situaciją ir atsidūrusio dėvėtų drabužių versle, žaismingai parašytą publikacijų ciklą apie savo patirtį.
Juostą pradėjo kurti Ramunė Rakauskaitė. Ji nufilmavo nemažai medžiagos, bet, anot A.Matelio, išlaikė distanciją, o filmas turėjo būti chuliganiškas, su rizikos elementais.
„Pagalvojau, kad mano kurso draugas Artūras yra tas režisierius, kurio prigimtį šis filmas labiau atitiktų. Jis turėtų ten rasti savo vietą, norėtų kelis kartus grįžti, bendrauti su herojais, nebijotų rizikuoti“, – apsisprendimą filmo vadžias perduoti A.Jevdokimovui paaiškino A.Matelis.
Filmas prasideda su tema tarsi nieko bendra neturinčiomis scenomis: Europos greitkeliu lekia vilkikas, kurio vairuotojas viena ranka valdo vairą, o kita mostaguoja pritardamas kabiną drebinančiai metalo muzikai; prancūzė Brigitte liūdnai žvalgosi po buvusią pabėgėlių stovyklą „Džiunglės“ prie Kalė; keli pabėgėliai atakuoja vilkikus ir bando įveikti Lamanšą.
Režisierius A.Jevdokimovas turi paaiškinimą: Kalė – tai vartai, pro kuriuos į Didžiąją Britaniją veržiasi ir pabėgėliai, ir kontrabandininkai, ir darbo ieškantys rytų europiečiai. Susidaro kamštis, ir visi, norintys patekti į rojų, sustoja. Kalė – tarsi skaistykla.
O patekus į rojų – išsvajotąją Didžiąją Britaniją, – kaip toje dainoje: „Kam žirgas, o kam tik kamanos.“
Filmo „Second Hand“ kūrėjų žvilgsnis nukrypo į sumanius lietuvius, greitai užčiuopusius britų silpnąsias vietas ir iš to įsukusius savo versliukus.
Mat Didžiojoje Britanijoje stiprios nuo seno gyvuojančios labdaros tradicijos. Britai neišmeta nereikalingų daiktų ir mielai juos atiduoda tiems, kuriems jų labiau reikia, juolab jei patiki, kad šitaip padės benamiams, neįgaliems vaikams ar ligoniams.
Nedaug kam rūpi, kad už kilnaus tikslo slypi apgaulė, kad tie drabužiai keliauja visai kitur, o iš veiklos kai kas kraunasi pinigus.
Naujieji emigrantai ne tik surenka prie namų sudėtus maišus su drabužiais, bet ir plėšia labdaros konteinerius, o smulkesni vyrukai net įsigauna į vidų ir rūšiuoja vietoje.
Filmo kūrėjai patys išmėgino įvairių būdų, kaip patekti į verslą: pora įsidarbino labdaros maišelių mėtytojais, o kartą apsimetė prekeiviais ir afrikiečių valdomoje konteinerių teritorijoje pardavė per dvidešimt maišų dėvėtų drabužių.
Beje, tai buvo drabužiai, jau pabuvę Lietuvoje.
Čia net kaimo turgelyje jų niekas nebepirko, tuomet filmavimo grupė juos surinko ir drabužiai grįžo į Londoną, o tada iškeliavo į Afriką.
„Jei būtų pastebėję, kad slapta filmuojame, galėjome ir negrįžti į Lietuvą – būtų užvirinę konteineryje ir būtume atsidūrę Afrikoje“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo prodiuseris A.Matelis.
Vis dėlto tiesiausias kelias perprasti verslo subtilybes atsivėrė per nuoširdų bendravimą su filmo herojais, filmuojant ne slapta kamera, o atvirai, neslepiant sumanymų.
„Aš ir visi, kurie buvo šalia, gana greitai supratome, kad negalima kurti filmo apie drabužius arba kažkokį procesą – tik filmą apie žmones. O kaip kurti, jei tų žmonių nepažįsti? Pradėjome su jais gyventi. Kai kurios istorijos išskirtinės. Mes tik pakėlėme dangtį didžiulio ąsočio, kuriame visas pasaulis“, – teigė režisierius.
Herojus Kęstas, nors ir pats dalyvauja šiame versle, norėjo viską parodyti, paaiškinti.
„Iki šiol nesuprantu, kodėl Kęstas buvo toks atviras. Juk šiame versle yra daug gal ne kriminalinių, bet pilkų elementų, kurių niekas nenorėtų atskleisti.
Mūsų herojus, kuris perėjo įvairius etapus – vairavo, vežė, mėtė maišelius, vėliau buvo bosas, paskui vėl pats sau šeimininkas, – nuoširdžiai atsivėrė“, – ir stebėjosi, ir džiaugėsi A.Jevdokimovas.
Juostos „Second Hand“ kūrėjams teko susidurti ir su šio amžiaus vergija. Suvilioti skelbimų apie lengvą uždarbį, nieko nenutuokiantys verslo naujokai, kaip filmo herojus Dainius, netenka asmens dokumentų, dirba nuo tamsos iki tamsos, kad išdalytų tūkstančius skrajučių ir labdaros maišelių, o jei nespėja – laukia ne uždarbis, bet vis didėjanti skola.
Tačiau filme netikėtai išryškėjo ir šviesūs momentai.
„Mūsų brangusis herojus Kęstas išpirko Dainių, nusiderėjęs 30 svarų. Dabar Dainius gyvena Kaune, turi šeimą, vaiką, darbą, jis – laisvas žmogus“, – džiaugėsi A.Jevdokimovas.
O A.Matelis negailėjo pagyrų režisieriui: „Artūrui pavyko apie liūdnus dalykus – dėvėtų drabužių verslą – papasakoti linksmai, nuo paprastų dalykų pereiti iki metaforos – „second hand“ aistrų, žmonių, gyvenimo.“
