Šeštadienio rytais TV3 eteryje transliuojamas socialinės dokumentikos projektas „Noriu šio darbo!“ į ekranus sugrąžino gerai žinomą laidų vedėją Giedrių Leškevičių, tačiau visai kitokiame amplua nei iki šiol žiūrovai buvo įpratę jį matyti. Giedrius neslepia pasitenkinimo ir dalinasi savo įspūdžiais bei nauja patirtimi.

Neseniai pradėta rodyti laida, kurioje dalyvaujantys žmonės gauna realius darbus geidžiamiausių Lietuvoje darbdavių įmonėse, jau sulaukė didžiulio tiek norinčių dalyvauti, tiek žiūrovų susidomėjimo. G.Leškevičius dalinasi įspūdžiais ir atskleidžia, kad lieka už šios nenuspėjamos laidos kadro.

- Kaip jautiesi tapęs „Noriu šio darbo!“ laidos vedėju?

- Atsidūręs eteryje visiškai kitokiu amplua, ne tik kaip „kalbanti galva“, bet ir kaip realiai veikiantis, su laidos dalyviais aktyviai bendraujantis vedėjas, jaučiuosi puikiai.

Projektas „Noriu šio darbo!“ sugrąžino man džiaugsmą dirbti televizijoje, kokio neturėjau nuo pat tų laikų, kai dar važinėjau po Lietuvą filmuodamas rimtosios publicistikos reportažus. Pabandyti dirbti lengvesnio žanro laidoje visada norėjosi. Net ir renginiuose man dažnai sako, kad esu visai nepanašus į tą rimtuolį, kokį rodė televizija.

O prieš pirmą „Noriu šio darbo!“ filmavimą tikrai ruošiausi – žiūrėjau tokio paties formato laidas, stengiausi suprasti, koks laidoje turiu būti aš, kaip turiu reaguoti į tai, kas vyksta filmavimo aikštelėje. Nors dažniausiai esu labai savikritiškas, bet šioje laidoje net pats sau visai patinku. Gal tik gestikuliuoju per daug (juokiasi).

- Ar praeiviai gatvėje neklausinėjo, kodėl dingai iš TV ir kada grįši?

- Klausinėjo. Ir pažįstami, ir pirmą kartą sutikti. Ir visiems atsakydavau, kad pats neieškau kelių atgal į eterį. Sakiau, kad kada nors grįšiu į televiziją, bet tik į tokią laidą, kuri man pačiam bus įdomi.

Ir tikrai, dabar šeštadieniais 11.00 val. stengiuosi įsijungti TV3, nes man nuoširdžiai įdomu, ką šįkart parodys laidoje „Noriu šio darbo!“.

- Ar tau, nors ir patyrusiam laidų vedėjui, nauji projektai suteikia kažko, ko dar nežinai?

- Kiekvienas naujas projektas man – ir naujas iššūkis, ir naujas jaudulys, ir nauji džiaugsmai. Nori ar nenori, prieš kiekvieną filmavimą sukyla adrenalinas, kuris verčia susikoncentruoti, susikaupti ir padaryti viską maksimaliai gerai. O projektas „Noriu šio darbo!“ man padėjo suprasti, kad nėra neįveikiamų dalykų.

Laidos dalyviai gauna pačių įvairiausių užduočių, į kurias tereikia pažiūrėti išradingai – ir rezultatas bus pats geriausias. Nustebino ir tai, kaip sutvarkyti šiuolaikinių įmonių biurai, kokios ten dirbančių žmonių nuotaikos. Šaunu, kad atsirado toks projektas, kuris visai tai parodo.

- Ar sunku dalyviams vienu metu ir dalyvauti darbo pokalbiuose, ir filmuotis projekte?

- Be jokios abejonės, taip. Juk dalyvius pasitinka ne tik būsimi darbdaviai, bet ir bent trys kameros, trys ekspertai, laidos vedėjas ir dar visas tuntas žmonių, dirbančių už kadro. Natūralu, – tai blaško.

Ir dėl to atlikti darbdavių užduotis tampa gerokai sunkiau. Ir vis dėlto, apie tuos, kurie laimi, galima drąsiai pasakyti: laimėjo stipriausias.

- Ką manai apie tai, kad laidoje dalyvauja ir dalyviams padeda įvairių sričių ekspertai?

- Dalyviams tai neįkainojama. Iš tiesų, ne visi ekspertų patarimai telpa į laidą. Filmavimo metu kiekvienas dalyvis išgirsta daug daugiau. Tiesą sakant, per pertraukėles ir aš pats nemažai konsultavausi su mūsų ekspertais ir tikrai daug vertingų patarimų išgirdau.

- Ar kiekvienoje laidoje turi savo favoritą už kurį sergi?

- Kartais – taip. Bet tikrai ne kiekvienoje laidoje. Ir bet kuriuo atveju stengiuosi neišsiduoti, jeigu nuo pirmų akimirkų favoritas aiškus ne tik man, bet ir ekspertams ar darbdaviams. O buvo ir taip, kad mano favoritas iškrito jau pirmajame etape.

- Ar laidoje buvo situacijų momentų, kurie nustebino, sujaudino, sugraudino.

- Kai supranti, kaip žmogui svarbu gauti darbą, tuomet kiekvienas laidos dalyvio akies mirktelėjimas, kiekvienas jo kūno krustelėjimas tampa ypatingu, kartais – net graudinančiu. Matant, kaip iš džiaugsmo kūkčioja mergina, ką tik gavusi darbo pasiūlymą, širdis suvirpa ne tik man, bet ir visai kūrybinei grupei.

- Ar pats išdrįstum dalyvauti tokiame projekte, kaip paprastas dalyvis?

- Dabar, kai pažįstu laidos kūrybinę grupę, tikrai nepabijočiau sudalyvauti. Atmosfera per filmavimus būna išties nenusakoma. Ypač į filmavimo pabaigą, kai visi šiek tiek nuvargsta ir pradeda savęs neriboti. Vienas būtinai bėga ieškoti šokolado, kitam atsiriša liežuvis. Yra dalykų, kurių nė už ką nepraleisčiau (juokiasi).

- Ar daug nepamato žiūrovai? Dažnai nutinka kas nors ypatingo?

- Su tokia komanda, kokia dirba projekte, niekada nebūna liūdna. Štai, pastarajame filmavime redaktorė nutarė pakvailioti ir „papuošė“ mane spalvotu makiažu, „padailino“ antakius ryškiaspalviais šešėliais.

Tapau nei povu, nei gegute. Ir štai metas filmuotis, o pasirodo – tas džiaugsmas nenusivalo. Grimerė tik po keliolikos minučių intensyvaus darbo, sugebėjo tuos šešėlius nuvalyti. Daug smagių akimirkų suteikia ir dalyviai.

Vienas, ko gero, supainiojo pavadinimus, nes iš jo elgesio visų merginų atžvilgiu buvo akivaizdu: jis atėjo ne į projektą „Noriu šio darbo!“, o į laidą „Ieškau žmonos“. Kitas dalyvis tiesiog privertė mus pamiršti, kad esame filmavimo aikštelėje, o ne „žmogaus orkestro“ pasirodyme.

- Koks darbas geresnis – ar labai gerai apmokamas, bet nuobodus ir nemielas, ar menkiau apmokamas, bet su šauniu kolektyvu?

- Turbūt nieko nenustebinsiu sakydamas, kad šiandienos žmogui atlyginimas dažnai nueina į antrą planą. Taip, jis svarbus. Bet svarbiau – kolektyvas, darbo aplinka ir emocijos, kurias darbe gauni.

Aš ir pats taip gyvenu – darau tai, kas man miela ir su tais, kurie man mieli. Ir stengiuosi nedaryti to, kas visai nepatinka, nesvarbu, kiek už tai sumokėtų.