Vis dėlto įskiepyta autoriteto baimė, prisimena Viktoras, neleido jaustis iš tiesų laisvam. „Man prireikė daugybės metų, kad iš to išsivaduočiau“, – pripažįsta.
Su Viktoru kalbamės apie jo vaikystės džiaugsmus ir rūpesčius bei apie šiuolaikiniams tėvams kylančius iššūkius.
Dabartiniai vaikai laiką leidžia su suaugusiaisiais
„Būdamas vaikas gyvenau kaime ir dienų dienas leisdavau lauke. Važinėdavome dviračiais, lakstėme po laukus ir miškus, žvejojome, ganėme viso kaimo karves, kūrenome laužus, – gražiausius vaikystės momentus prisimena Viktoras. Pasak žurnalisto, jo vaikystė buvo visiškai kitokia, lyginant su dabartinių vaikų. – Virš dabartinių vaikų tėvai yra pakibę kaip koks sraigtasparnis, juos nuveža, parveža, daug laiko praleidžia kartu. Atrodo, kad dabartiniai vaikai daugiau laiko praleidžia su suaugusiaisiais nei su bendraamžiais. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog kitaip“, – dalijasi Viktoras.
V.Jakovlevas sakosi nebuvęs išskirtinai išdykęs, tačiau prisimena atvejį, kai antroje klasėje, besimokydamas kaimo mokykloje, susitranzavo mašiną pas močiutę mieste, maždaug 15 kilometrų kelio nuo namų, nes pavėlavo į autobusą. „Tėvams teko ilgai kalbėtis su manimi, kad taip negalima“, – rimtą pokalbį iš vaikystės prisimena V. Jakovlevas.
Autoriteto baimė persikelia į visas sritis
Nors būdamas vaikas, atrodo, turėjo daugiau laisvės nei dabartiniai vaikai, Viktoras, kaip ir kiti jo bendraamžiai, prisipažįsta tapęs sovietinio švietimo aukomis.
„Nors į mokyklą pradėjau eiti netrukus po Nepriklausomybės, vienas dalykas buvo ir, įtariu, vis dar yra kertinis švietimo sistemoje – tai įskiepyta autoriteto baimė“, – dalijasi Viktoras. „Man akys ant kaktos iššoko, kai sužinojau, kad net ir dabar yra mokyklų, kur moksleiviai priverčiami atsistoti į klasę įėjus mokytojui. Man tai panašu į kalėjimo poniatkes. Kai mokytojai nežino, kaip padaryti, kad vaikai juos gerbtų ir mylėtų, jie priverčia vaikus jų bijoti“, – samprotauja V. Jakovlevas.
Viktoras sako nenorintis daryti didelių apibendrinimų, tačiau mano, kad šį dalyką daugelis jo kartos tėvų yra atsinešę ir į savo šeimas.
„Lygiai taip pat buvo ir dar daug kur yra šeimose – negalima abejoti autoritetu, abejoti sprendimais, jų neklausyti, bandyti veikti kitaip. Šie dalykai vėliau persikelia į darbo rinką, į politiką ir kitas sritis, o tai nėra naudinga“, – sako Viktoras.
Sąmoninga tėvystė – sudėtingas darbas
Viktoras mano, kad tėvams ir vaikams yra sunkiausia gerbti ir vertinti vieni kitų skirtumus, skirtingus pasirinkimus, skonį, charakterio savybes.
„Kartais aš noriu, kad vaikai darytų, kaip pasakau. Taip, tėvai tikrai žino geriausiai, kad vaikams žiemą einant į lauką reikia apsirengti kombinezoną, o ne vasarinę suknelę, kad kartais būna laikas valgyti ir kad kartais nesaugu šokinėti ant lovos“, – kasdienybės situacijas apibūdina V.Jakovlevas.
Tačiau čia pat priduria, kad pernelyg dažnai tas „žinojimas“ persikelia ir į kitas sritis, o tai nėra teigiamas dalykas, tai varžo vaikų laisvę.
„Jums geriau šiandien bus eilėraštukai, o ne pasaka, kurią girdėjote 25 kartus; jums geriau piešti su pieštukais, nes na dar sienas išpiešite“, – tėvų primestus sprendimus vaikams vardija žurnalistas.
Viktoras sako, kad jam ypač džiugu, kai vaikai pasako: „ne, mes nenorime, mes darysime taip, kaip norime patys“.
Tai, pasak V. Jakovlevo, reiškia, kad ne visada tėvų klausantys vaikai neturi tos iškreiptos autoriteto baimės ir yra iš tiesų laisvi.
„Aš negaliu kalbėti už visus, nes kiekvienu atveju priežasčių yra daugybė. Galiu pasakyti tik apie save: man auginti vaikus yra turbūt sunkiausias dalykas, kurį esu daręs gyvenime. Aš niekada gyvenime nesu tiek dažnai plovęs grindų namuose, kiek tai darau atsiradus vaikams, nes jie nuolat pritrupina.
Laiko sau namuose beveik nebūna, nes kai vaikai užmiega, skaityti knygas ar žiūrėti filmus jau būnu tiesiog per daug pavargęs ir kartais atrodo, kad vaikų norai bei kaprizai išnaikins paskutinius mano kantrybės likučius ir vienintelis dalykas, kurio man reikėtų, tai tik išsimiegoti visą parą be pertraukos.
Tam, kad suteikčiau sau stiprybės kasdienybėje, aš skaitau knygas apie vaikus: kaip su jais kalbėtis, kaip juos perkalbėti, kodėl jie elgiasi vienaip ar kitaip, ir tai padeda“, – tėvystės atradimais dalijasi V.Jakovlevas.
Viktoras viešojoje erdvėje pastebi teigiamų pokyčių vaikų auklėjimo klausimais.
„Mūsų šalies nevyriausybinės organizacijos jau daugybę metų kalba apie pozityvius vaikų auklėjimo metodus, galų gale jau turime ir „Tėvų liniją“, tačiau informacijos niekada nebus per daug. O ir jos esant, tėvams žinojimas tikrai neateis per trumpą laiką. Gal tik per kokį dešimtmetį? Tikiuosi, kad tas dešimtmetis jau prasidėjo“, – viltingai pokalbį baigia dviejų vaikų tėvas V. Jakovlevas.
Daugiau įkvepiančių tėvystės istorijų ir gražių pavyzdžių išvysite „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerte kovo 29 d. 19 val. per LNK televiziją.
