Kultinių filmų „Bėk, Lola, bėk“, „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ ir „Debesų žemėlapis“ režisieriaus Tomo Tykwerio (53 m.) serialą „Babilonas Berlynas“ jau įsigijo daugiau nei 90 šalių TV kompanijos.
Neseniai jį padėjo rodyti ir LRT televizija.
Daugiau nei prieš metus pristatytas serialas kainavo 40 milijonų eurų ir yra brangiausias Vokietijos istorijoje.
„Babilonas Berlynas“ nukelia į praėjusio amžiaus pradžią. Pagrindinis herojus – policijos komisaras Gereonas Ratas (aktorius Volkeris Bruchas, 38 m.), narpliojantis įvairius nusikaltimus Berlyne – nuo banalių žmogžudysčių iki prekybos narkotikais.
Prabanga alsuojančioje Veimaro respublikoje (demokratinė Vokietijos valstybė, gyvavusi 1919–1933 m.) į valdžią pamažu ėmė brautis nusikaltėliai.
Prostitucija, narkotikai ir žudynės tapo Berlyno kasdienybe. Miesto gatvės virto nacių ir komunistų susidūrimų arena.
Vokietija išgyveno tradicinių vertybių nuosmukį, tačiau Pirmajame pasauliniame kare nugalėta valstybė jau pradėjo kaupti jėgas, kad dar kartą pabandytų parklupdyti pasaulį.
„Dirbant neatrodė, kad mano vaidmuo labai didelis, tačiau pasižiūrėjusi dvi pirmas serijas supratau, jog nuvertinau savo indėlį“, – yra sakiusi S.Janušauskaitė, seriale įtaigiai įkūnijusi kabareto „Moka Efti“ dainininkę Svetlaną Sorokiną.
„TV antena“ kalbėjosi su aktore 2017-ųjų rudenį.
– Kaip patekote pas T.Tykwerį?
– Vokiečių režisierius ieškojo rusų aktorės ir kreipėsi į Europos kino rinkoje dirbantį rusų aktorių Ivaną Švedovą, kad šis rekomenduotų geriausią savo šalies aktorę. (S.Janušauskaitė daug filmuojasi Rusijoje. – Red.)
Gal nuskambės paradoksaliai, bet I.Švedovas pasiūlė mane. T.Tykweris suabejojo: „Tu tikrai manai, kad tai geriausia rusų aktorė?“
Tuomet Ivanas pasiūlė režisieriui pažiūrėti Anos Melikjan filmą „Žvaigždė“. Po peržiūros T.Tykweris pasakė: „Oho, imam!“
– Vaidinate kabareto dainininkę su vyriškais atributais: vilkite vyrišką kostiumą, esate su juodu peruku ir ūsais. Kaip rengėtės vaidmeniui?
– Mano herojė – sukta ir paslaptinga. Kelis mėnesius su režisieriais, grimuotojais, kostiumininkais svarstėme, kaip turėtų atrodyti herojės vyriškoji pusė.
Buvau trumpai nusirėžusi plaukus. Man siūlė perimti vokiečių aktoriaus Klauso Kinski įvaizdį, bet pamaniau, kad juodas perukas atrodys įspūdingiau, ypač kai herojė jį nusiims ir pasirodys šviesūs plaukai.
Vyriškas kostiumas buvo sunkus ir daugiasluoksnis: apatinės kelnės, diržai, petnešos, varlytė, sąsagos, cilindras, galifė kelnės, ilgi auliniai batai, ilgas išsiuvinėtas odinis paltas.
Po drabužiais įdėdavo poroloninius raumenis, krūtinę suverždavo, taip pat primontuodavo netikrus vyriškus atributus. Vasarą filmuotis buvo sunku: prakaitas žliaugdavo, tekdavo dažnai daryti pertraukas.
Įsijausti į vaidmenį padėjo kostiumas. Į grimuotojų vagonėlį įeidavau kaip moteris, o po trijų valandų pradėdavau kitaip elgtis, kalbėti, galėdavau spjaudytis, keiktis.
– Ar seriale buvo fiziškai sudėtingų scenų?
– Koncertą kabareto scenoje filmavome tris dienas. Filmavime dalyvavo apie tūkstantis žmonių.
Man teko ne tik šokti, bet ir pačiai dainuoti scenoje, tuo pat metu daina buvo ir įrašoma.
Viename epizode turėjau eiti judančio traukinio stogu. Nesutikau, kad mane pakeistų kaskadininkė.
– Kaip sekėsi kalbėti svetimomis kalbomis?
– Seriale kalbu vokiškai ir rusiškai, o su komanda bendraudavau angliškai. Anksčiau nebuvau susidūrusi su vokiečių kalba, tad teksto mokymasis atėmė daug laiko – kaldavau net naktimis.
Vokiškai turėjau kalbėti beveik be akcento.
– Ar su kuo nors iš kūrybinės grupės užmezgėte draugystę?
– Žinau, kad galiu paskambinti T.Tykweriui, paprašyti pagalbos arba tiesiog pasakyti: „Klausyk, rytoj atvažiuoju. Susibėkime išgerti kavos.“ Ir jis tikrai apsidžiaugs.
O vokiečių aktorius Larsas Eidingeris yra mano sielos žmogus, turintis puikų humoro jausmą.
– Iš kiekvieno filmavimo parsivežate suvenyrą.
– Kabareto grimo kambaryje kabėjo mano herojės, įsikūnijusios į vyrą, koncertiniai plakatai, išleisti XX amžiaus pradžios stilistika. Dabar jie mano namuose.
