Mūsų kalbintas karininkas – žvėrinčiaus herojus. Bet šį kartą ne apie herojus – neieškome naujų didvyrių, tik norime papasakoti istoriją, apie kurią nutyli dokumentai. Ji gyva tik buvusių specialiojo būrio karių lūpose, nors verta atsidurti moksleivių vadovėliuose.
Lauke šaltukas, bet pulkininkas Aleksiejus Gaiževskis tik su uniforma. Net nejauku vaikštinėti, kai šalia esi su pūkine striuke.
Bet dar labiau nejauku klausytis karininko istorijų, kaip jie, dar nepilnamečiai jaunuoliai, tapo spec. būrio kariais, paruošti kovoti ir mirti. Apie šio būrio narius, tuomet dar žalius jaunuolius, dabar kuriami filmai.
„Kai pirmą kartą išgirdau apie tai, tai buvo nežinoma, negirdėta istorija, kurioje yra visi reikalingi elementai geram filmui – vienybė, brolybė ir meilė.
Būrio vadas žmoną čia susirado, per pačius karčiausius įvykius. Taip pat yra ir tragiška linija“, – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „24/7“ pasakojo filmo apie spec. būrį režisierius Andrius Lekavičius.
Istoriją gali papasakoti tik jos herojai, nes dokumentų beveik nėra.
„Jokių oficialių dokumentų nėra, tik vienintelis – pavedimai į Birštono valgyklą, kur jie iš Pociūnų važiuodavo valgyti“, – pasakojo A.Lekavičius.
Keistokai atrodytų dokumentai, kuriame būrio nariai būtų vadinami pravardėmis.
„Voras, Banginis, Krabas, Šaldytuvas, Arklys, Vanagas, Varna – „Franco žvėrynas“, jo vadas buvo majoras Pranas Kasteckas. Mes nesivadinome vardais, nes identifikuoti sudėtinga.
Kai per racijas kalbėjomės: „Francas varai ten, Voras ten“, tuomet nesugaudo ir nežino, kas per žmonės. Mokomajame junginyje buvo sveikas pavydas, visi norėjo būti atrinkti, būti specukais, o atrinko tik elitą“, – pasakojo buvęs spec. būrio karys A.Gaiževskis.
Pats Aleksiejus į elitinį būrį pateko dar nepilnametis, kai jį tame pačiame kaime gyvenantis draugas pakvietė saugoti Aukščiausiosios Tarybos.
„Manęs paklausė, kiek man metų, o draugas mane įspėjo: „Aleksai, tik nesakyk, kiek tau metų“. Sakau: „19“. Tai gyvenimo karjerą pradėjau su lengva apgavyste, manau, tai buvo šventas melas.
Nustatė mano asmenybę, amžiaus nenustatė, nes atrodžiau gana sportiškas ir gavau savo užduotis ir funkcijas. Nedraugiškus integruotus žmones nesunku buvo atskirti – jie kitaip elgdavosi. Kai būdavo neramumai, mes eidavom ir prisiekinėdavom, o jie išsiduodavo“, – pasakojo A.Gaiževskis.
Kai 1991 m. sausio 13 d. ką tik iškeptas spec. būrio karys budėjo prie Aukščiausiosios Tarybos, jo mama galvojo, kad vaikinas pas močiutę. O močiutė manė, kad anūkas namie.
„Paskambinau mamai atsisveikinti, norėjau ją informuoti, kad aš Aukščiausioje Taryboje. Ji sakė: „Tuoj dėdė atvažiuoja, paims“. Sakau: „Ne, mama, aš liksiu čia“. Ji žinojo mano užsispyrimą“, – pasakojo A.Gaiževskis.
Apie jaunuolio širdyje įsiplieskusį patriotizmą nieko nenutuokė ir Utenos profesinės mokyklos dėstytojai ir vadovai.
„Tie žmonės, tūkstantinė minia, vieningumas – aš pajaučiau, kad tokios minios išduoti negali. 50 tūkst. žmonių negali klysti, kur eina. Tos minios apie parlamentą padarė mane kovotoju.
Čia yra jėga – šiai dienai prisiminus, man šiurpuliukai eina, nežiūrint to, kiek esu patyręs, pritarnavęs Afganistane. Bet čia buvo jėga.
Lietuviai, kai nori, susivienija į tokį kumštį, kurio niekas negali sutraiškyti su tankais ar šarvuočiais. Lietuviai stipri tauta, be galo tuo didžiuojuosi“, – pasakojo A.Gaiževskis.
Bet profesinės mokyklos dėstytojai to nežinojo. Jie liepė rinktis – arba paskaitos, arba Aukščiausioji Taryba.
„Manęs dėstytojai nesuprato. Ji sakė, kad vis tiek turiu mokytis, todėl rinkis: kariuomenė arba mokykla. Be kalbų sakiau, kad tik kariuomenė. Dėkui Dievui, pabaigiau vakarinę, akademiją, du koledžus ir su mokslais pasivijau. Turėjau tapti plataus profilio traktorininkas vairuotojas, tai tėvynė prarado gerą traktoristą“, – juokėsi A.Gaiževskis.
„Spec. Žvėrynu“ pavadintas būrys pats pirmas buvo siunčiamas į karščiausius taškus. Pagrindinis priešininkas buvo OMON, kuris nepaisė jokių taisyklių ir darė, ką norėjo – ne tik plėšė, reketavo, bet iš užpuldinėdavo žmones.
Šiandien sunku ir patikėti, kad su ginkluotais OMON vyrais žvėrinčiaus jaunuoliai kovojo plikomis rankomis.
„Pranas sakė, kad atrinko tuos, kurie nebijojo mirti. Mes nesiruošėme mirti, mes tiesiog buvome pasiruošę pasiaukoti už komandą. Kai pirmą šuolį su parašiutu dariau, bijojau, bet galvojau, kad geriau užsimušiu, nei gyvensiu su gėda ir nesėsiu ant suoliuko.
Tuo gyvenime ir vadovavausi: geriau jau žūti, nei išduoti draugus ar juos pavesti. Tas komandos jausmas ir išugdė puikų padalinį, kurį naudojo kaip greito reagavimo grupę – ir OMON periminėjom, ir su KGB buvo daug darbų“, – pasakojo A.Gaiževskis.
Kova plikomis rankomis reiškė, kad gali pasitikėti tik savo jėgomis ir, geriausiu atveju – kumščiu.
„Jeigu kažkas galvoja, kad jėga slypi ginkle, tai 1991 m. buvo reikalinga kitokia jėga – vienybės jėga. Stiprybės iš ten ir sėmėmės, iš tų dainų – jos įkvėpė taip, kad atrodė, jog gali kalnus nuversti.
Mes buvome beginkliai, bet laimėjome. Žinome tragišką naktį, žmonių minias. Ši istorija niekam negirdėta, bet buvo improvizuota karinė struktūra, kuri kažką veikė.
Ginklų nebuvo, buvo pavieniai ginkleliai. Pas kažką pistoletas, pas kažką medžioklinis, keletas kalašnikovų, bet jų reikėjo apsaugai, parlamento gynybai“, – prisiminė A.Gaiževskis.
„Šis būrys buvo pirmas, kuris ėjo į KGB rūmus – baugus įspūdis. Jiems buvo 18 metų. Jiems tai buvo nuotykis – nueini, kažkam įspiri, uždarai kambariuką“, – pasakojo filmo apie spec. būrį režisierius A.Lekavičius.
28 gyvenimo metus A.Gaiževskis atidavė Lietuvos kariuomenei, dabar jis vienas iš NATO strategų. Bet sako, kad metai „Spec. Žvėryne“ buvo jo išsigelbėjimas po tragiškos avarijos.
„Gulėjau reanimacijoje, gydytojai man sakė, kad perpus lengvesnius ligoniu į rūsį išveža. Sakiau jiems: „Tai tada bent muziką paleiskite“. Jie man sakė, kad tokio naglo ligonio neturėjo. Bet jie nesuprato, kad mes buvome pasiruošę mirti, kad jau parlamente mes save paaukojome.
Gydytojai man pasakė taip: „Šansų išgyventi neturėjai, bet buvai užgrūdintas, kiekviena ląstelė kovojo už išgyvenimą“. Jeigu ne tas gyvenimo etapas – manęs gyvo nebūtų. Ir kitiems tie įspūdžiai padėjo išgyventi“, – sakė A.Gaiževskis.
„Franco žvėryno“ vyrukų istorija nesibaigia gražia pasaka apie didvyrius. Joje yra ir klystkelių, pasibaigusių kalėjime. Režisierius sako, kad spec. būrį tai juodina, bet istorija yra istorija.
„24/7“ – sekmadieniais 21.00 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
