Spalio 17-ąją vienu motociklu išvykę iš Vilniaus ir įveikę apie 7000 kilometrų gruodžio pradžioje R.Bružas ir A.Mockus pasiekė Kairą (Egiptas).
Čia palikę savo plieno žirgą vyrai lėktuvu grįžo į Vilnių sutvarkyti kai kurių formalumų.
Sausio 6-ąją lietuviai ketino grįžti į Kairą ir tęsti kelionę iki Dubajaus (Jungtiniai Arabų Emyratai).
Tada motociklas bus pargabentas į Lietuvą, o keliautojai skris į Mumbajų (Indija), išsinuomos du motociklus ir keliaus po Indiją.
Planuojama, kad per visą kelionę motociklu jie nuvažiuos apie 13 500 km. Ekspedicija skirta lietuvių mokslininko ir rašytojo Antano Poškos (1903–1992) kelionei į Indiją paminėti. 1929 metais su pakeleiviu Matu Šalčiumi (1890–1940) išvykęs mokslininkas Bengaliją pasiekė po aštuonerių metų.
R.Bružas su A.Mockumi planuoja, kad jų kelionė truks kelis mėnesius.
Keliautojai ketina parengti aštuonių laidų ciklą „Nuo Baltijos iki Bengalijos“, o LRT televizijos žiūrovai jį turėtų išvysti šiais metais.
– Ar nusiminėte, kai Egipte teko nutraukti kelionę? – paklausiau R.Bružo.
– Kelionė nenutrūko, tik skilo į du etapus. Žinojome, kad Sinajaus pusiasalis nėra pati draugiškiausia vieta keliautojams. Jo šiaurėje vyksta antiteroristinė operacija prieš grupuotę „Islamo valstybė“.
Įvairiems iššūkiams ruošėmės iš anksto, gavome Lietuvos ambasados Egipte rekomendacinius raštus. Ambasados darbuotojai daug padėjo, varstė įvairių institucijų duris, tačiau leidimo įvažiuoti į Sinajų negavome.
Egipte įvairios žinybos tarpusavyje sunkiai bendrauja. Grįžę į Lietuvą turime iš naujo tvarkyti kai kuriuos dokumentus, baigiasi vizų ir egiptietiškų laikinųjų tranzitinių numerių galiojimo laikas.
– A.Poška su M.Šalčiumi pergudravo piramidžių sargus ir užlipo kone į pačią viršūnę, ten netgi praleido naktį. Gal ir jūs ketinate išbandyti piramidžių tvirtumą?
– Kai kurių dalykų neįmanoma pakartoti. A.Poška rašė, kad piramidės viršūnėje išraižė savo vardą. Būtų puiku tai nufilmuoti arba nufotografuoti, tačiau šiais laikais į uoliai saugomas piramides neužlipsi.
Per tuos du kelionėje praleistus mėnesius jau sukaupėme daug filmuotos medžiagos. Filmavome telefonais, nešiojamosiomis kameromis.
– A.Poška ir M.Šalčius iki kelionės buvo beveik nepažįstami. Kadangi buvo per daug skirtingi, ties Iranu pasuko skirtingais keliais. Ar tarp jūsų su Aurimu neatsirado trinties?
– Norime maksimaliai tiksliai pakartoti A.Poškos kelionę, todėl į ekspediciją išvykome vienu motociklu su priekaba.
Dviem augalotiems vyrams taip keliauti nėra labai paprasta.
Kita vertus, pakaitomis vairuojant galima nuvažiuoti ilgesnį atstumą. Kelionė tikrai patikrina žmones, Aurimu aš labai pasitikiu. Tarp mūsų nekilo konfliktų.
A.Poška su M.Šalčiumi buvo labai skirtingos pasaulėžiūros, skirtingo amžiaus. Kelionėje jie nuolat pykdavosi.
Mes vežamės visas A.Poškos knygas. Atsiverti ir pasitikslini, kas tam tikroje kelio atkarpoje vyko.
Buvome pasiėmę palapinę, bet nė karto ja nepasinaudojome. Europoje tarsi prakeiksmas mus lydėjo lietūs. Neturėjome tikslo vaizduoti herojus ir nakvoti palapinėje.
Nuo Lenkijos važiuojant iki Berlyno oro temperatūra buvo šeši laipsniai šilumos, nuolat pliaupė lietus, siautė 20 metrų per sekundę vėjas. Praktiškai nieko nesimatė.
Tokie buvo 500 kilometrų. Jausmas toks, lyg vaikščiotum peilio ašmenimis. Labiausiai bijojome padaryti klaidą, kuri keltų grėsmę ekspedicijos sėkmei.
Kai galiausiai Berlyne mus pasitiko lietuviai, tai buvo tikras išganymas. Gavome karšto maisto, persirengėme sausais drabužiais. Įprastomis sąlygomis žmogus neįvertina tokių privilegijų.
– Kiek kilometrų per dieną nuvažiuodavote?
– Maksimalus atstumas per dieną buvo daugiau kaip 700 kilometrų.
Iš pradžių buvome nutarę, kad tamsoje nevažiuosime, bet iš tiesų nebuvo nė vieno etapo, kad netektų keliauti tamsiu paros metu.
– Kodėl kelionei pasirinkote tokį nepalankų metų laiką?
– A.Poška irgi išvyko vėlyvą rudenį. Vasarą važiuoti per Europą būtų patogu, bet kuo toliau į pietus, tuo labiau kyla temperatūra.
Egipte temperatūra siekė 25 laipsnius šilumos. Nuo didelio karščio motociklas gali perkaisti. Visur reikia pusiausvyros.
– Ar tikite, kad kitas ekspedicijos etapas bus sėkmingas?
– Turime signalų, kad Egipte viskas bus gerai. Jau susitaikėme su mintimi, kad neįvažiuosime į Siriją.
Dėl karo veiksmų sienos buvo uždarytos. Tad iš Sinajaus vyksime į Izraelį. Iš ten kelsimės į Turkiją. Vėliau pro Iraną leisimės link Pakistano.
Mums iškilusios kliūtys yra smulkmena, palyginti su tuo, ką teko patirti A.Poškai. Jo kelionė motociklu baigėsi Irane. Ten jis sunkiai susirgo, neteko motociklo ir į Indiją nukako kitomis priemonėmis.
Mūsų motociklas į Lietuvą iškeliaus iš Dubajaus. Nuskridę į Indiją dviem motociklais keliausime po tas vietas, kuriose lankėsi A.Poška.
Jis Indijai skyrė dvi knygas. Nuvažiuosime į Kalkutos universitetą, kur yra A.Poškai skirta atminimo lenta ir nedidelė ekspozicija.
Jam ten buvo suteiktas garbės daktaro vardas. Kalkutos universiteto atstovams įteiksime suvenyrų, kuriuos perdavė A.Poškos dukra Laimutė.
Turime ir kitokių lietuviškų suvenyrų, kuriuos dovanojame užsienio lietuviams. Tarp jų yra gintarų ir gilių, turinčių Stelmužės ąžuolo geną.
Vežamės istorinę Lietuvos vėliavą, ant jos renkame užsienio tautiečių linkėjimus Lietuvai.
Juk 2019-ieji – lietuvių bendruomenių pasaulyje metai.
– Kodėl nutarėte įamžinti būtent A.Poškos atminimą? Juk Lietuvoje yra ir kitų iškilių asmenybių?
– Lietuvoje yra daug asmenybių, bet mes turime mažai herojų. A.Poška yra vienas iš nepelnytai užmirštų ar neįvertintų herojų. 1929 metais prasidėjusi jo kelionė į Indiją savo prasme prilygsta lakūnų Dariaus ir Girėno žygiui. A.Poška tikslą pasiekė labai sudėtingomis sąlygomis, su ribotu biudžetu ir didžiuliu noru.
Jis bandė atsakyti į klausimą kodėl nežiūrint 15 tūkstančių kilometrų atstumo, Lietuvą ir Indiją daug kas vienija: daug vienodų žodžių, panaši medinė architektūra.
Grįžinėdamas iš Indijos Turkijoje jis parašė straipsnį apie kurdus, buvo įtartas špionažu ir ištremtas aštuoniems mėnesiams į Bulgariją. Rankų sudėjęs nesėdėjo. Būdamas veiklus žmogus A.Poška ėmėsi tyrinėti Jono Basanavičiaus 25 metų gyvenimo Bulgarijoje laikotarpį.
Mes irgi Bulgarijoje užtrukome ilgiau nei savaitę. Slaviani kaime sutikome lietuvius, vienas iš jų buvo A.Poškos dukters Laimutės mirusio vyro kurso draugas. Jis prisiminė, kaip praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje kompanija susirinko pas Laimutę gerti kavos ir tada A.Poška pasakojo apie tolimą ekspediciją. Jis atrodė kaip prie sovietinės sistemos nepritapęs senas hipis – balti ilgi plaukai, balta barzda.
A.Poška buvo ir didelis humanistas. Teik Indijoje, tiek Egipte jis atsisakė klasifikuoti žmones į kilmingus ir nekilmingus, europiečius ir vietinius. Dėl to užsitraukdavo baltųjų rūstį.
A.Poška buvo ir didelis humanistas. Teik Indijoje, tiek Egipte jis atsisakė klasifikuoti žmones į kilmingus ir nekilmingus, europiečius ir vietinius. Dėl to užsitraukdavo baltųjų rūstį.
Grįžęs iš kelionių jis dirbo kuklų bibliotekininko darbą. 1940 metais A.Poška buvo ištremtas į Sibirą, nes atsisakė sunakinti Nepriklausomybės metais išleistų autorių knygas. Grįžęs iš tremties nebeturėjo galimybės dėstyti, užsiimti kažkokia akademine veikla. Ir jei ne knygos, mes turbūt mažai apie jį žinotume.
Prieš savo ekspediciją pasirūpinome, kad Antakalnio kapinėse būtų restauruotas virstantis ąžuolinis A.Poškos antkapis.
Labai tikiuosi, kad ši ekspedicija ir filmai apie A.Pošką – „Lietuvos Odisėją“ visiems laikams gražins į Lietuvos herojų panteoną.
