Pasitempusi, puikiai atrodanti, aštraus proto, visada turinti nuomonę, niekada dirbtinai nemeilikaujanti ir neišsisukinėjanti – tokia jau legendinės LRT televizijos laidos „Mūsų miesteliai“ kūrėja N.Baužytė.
Neseniai ji sulaukė 80-mečio, bet nė nemano sustoti. Nors per trisdešimt darbo su šiuo projektu metų sukurti 165 filmai, patirta daugybė nuotykių, apie kuriuos būtų galima susukti visą serialą, LRT televizijos laidai „Gyvenimas“ žurnalistė sakė: „Dar yra keli miesteliai, kuriuos būtinai norėčiau nufilmuoti.“
Tad ir dabar N.Baužytę galima sutikti Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ieškančią medžiagos būsimiems filmams apie miestelius.
Žurnalistė taip paskendusi darbuose, kad kiekviena jos minutė tiksliai suskaičiuota. O koks N.Baužytės gyvybingumo receptas?
„Sakoma, kad mano amžiaus žmogui svarbiausia daug judėti, džiaugtis kiekviena diena, vengti streso. Aš sakyčiau, kad tai tik literatūriniai patarimai. Gyvenimas visai ne toks.
Judėti, lakstyti po miškus būtų gerai, bet tam paprasčiausiai neturiu laiko. Be to, galiu pacituoti klasikus. Aktorius Marcello Mastroianni sakė: „Nieko nėra blogiau žmogaus sveikatai kaip sportas.“ Ir jis gyveno linksmai, gerai ir gana ilgai.
O rašytojas Oscaras Wilde’as sakydavo: „Jeigu kildavo noras palakstyti, atsiguldavau ant sofos ir palaukdavau, kol tas noras praeis.“
Manau, vienintelis dalykas, kuris gali palaikyti mano amžiaus žmogų, faktiškai jau neturintį ateities, yra darbas. Darbas neleidžia ištežti, sirgti, atsipalaiduoti“, – įsitikinusi moteris.
Netoli Panevėžio esančiame Pušaloto miestelyje gimusiai ir augusiai N.Baužytei didžiausią įkvėpimą prasmingai gyventi ir dirbti suteikė seneliai, kurie buvo tikri lietuvybės skleidėjai, knygnešiai. Tėvas, pienininkystės technologas, taip pat buvo labai darbštus.
„Tada, trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva jau truputį atsistojo ant kojų, žmonės įsigijo butus arba bent nuomodavosi normalesnį būstą, visi mokslus baigę inteligentai svetainėje turėdavo sofą.
Pas mus sofos nebuvo ir kartą aš tėtės paklausiau: „Kodėl pas mus niekada nebuvo sofos?“ Jis atsakė: „Todėl, kad sofa kviečia prigulti. O reikia dirbti“, – vaikystėje gautas pamokas iki šiol prisimena moteris.
Televizijoje N.Baužytė atsidūrė atsitiktinai. Studijuodama Vilniaus universitete lituanistiką ji vaidino universiteto dramos studijoje, vėliau – Profsąjungų rūmų liaudies teatre, o pirmuosius vaidybos įgūdžius įgijo Juozo Miltinio teatro studijoje Panevėžyje dar būdama moksleivė.
Teatras ją suvedė su aktore Aldona Vederaite, kuri dirbo televizijoje.
„Atsitiko taip, kad turėjo būti rodomas vaidinimas vaikams ir reikėjo parašyti Negriukų dainą. Aldona atėjo pas mane ir sako: „Klausyk, parašyk eilėraštį – jam sukurs muzika, o poryt turime gyvai vaidinti.“ Nors buvau literatų būrelio narė, eilėraščių niekada nerašiau, tik prozą. Bet per naktį sukūriau!
Dainelė nuskambėjo, bet Lietuvoje tuo metu tebuvo 32 televizoriai ir aš, žinoma, nemačiau to spektaklio. Bet jau 1960 metais, kai baigiau universitetą, man pasiūlė dirbti Lietuvos televizijos Literatūros redakcijoje“, – kelią į televiziją prisiminė žurnalistė.
Didžiąją karjeros televizijoje dalį N.Baužytė dirbo Literatūros ir meno redakcijoje: kūrė laidas apie garsiausius aktorius, dalyvavo pristatant pirmuosius „Poezijos pavasario“ festivalius, bendravo su iškiliausiomis to meto asmenybėmis.
Bet kad ir ko paklaustum, visi N.Baužytę žino kaip per LRT televiziją rodomų dokumentinių apybraižų ciklo „Mūsų miesteliai“ kūrėją. Šią epopėją ji tebetęsia.
